Karalienės Mortos mokykloje mokiniai mokosi ne tik klasėje – jiems miestas tampa gyva mokymosi erdve. Pasak šios mokyklos dailės mokytojos Rūtos Gurčinienės, tyrinėdami Kauną, vaikai atranda istorijas, žmones ir kultūrą, o kartu mokosi mąstyti kritiškai, bendradarbiauti ir kurti pokyčius aplink save.

Karalienės Mortos mokykloje sakote, kad klasė – tai visas pasaulis. Ką reiškia toks požiūris ir kaip jis keičia mokymosi patirtį vaikams?

Taip, mes vadovaujamės požiūriu, kad klasė – tai visas pasaulis, o mokymasis vyksta visur – ir mokykloje, ir už jos ribų. Dažnai organizuojame temines išvykas, edukacijas, tyrinėjimus mieste, kurių metu mokiniai gali pamatyti, paliesti ir išgirsti tai, apie ką kalbame pamokose. Net klasių asamblėjas, kuriose dalyvauja ir tėvai, rengiame muziejuose, parkuose, gatvėse ar bibliotekose.

Kai mokymasis persikelia už mokyklos ribų, vaikai tampa aktyvesni, smalsesni ir labiau įsitraukę – jie drąsiau kelia klausimus, dalijasi mintimis, jungia teoriją su realybe. Be to, pastebime, kad vaikai, kurie mokosi ir mieste, greičiau perpranta priežasties ir pasekmės ryšius, plačiau geba vertinti aplinką – ne tik „ką reikia išmokti“, bet ir „kam to reikia gyvenime“. Jie ima suprasti, kad žinios nėra tik vadovėlio dalis, jos kasdien yra aplink mus.

Tokios patirtys ugdo ir emocinį intelektą, nes vaikai sužino skirtingas istorijas, būna skirtingose aplinkose ir susitinka įvairius žmones. Galiausiai, jie tampa savarankiški, labiau pasitikintys savimi ir žingeidūs. Tai vienas svarbiausių mūsų mokyklos siekių – parodyti, kad mokymasis nėra vien veikla klasėje, o gyvas procesas, vykstantis visą gyvenimą.

Kaip vaikų tyrinėjimai mieste keičia jų požiūrį į savo aplinką?

Vaikams labai svarbu suprasti, kad jie yra miesto, šalies ir viso pasaulio dalis. Kad kasdieniais savo pasirinkimais, jie kuria erdvę, kurioje gyvena jie ir dar tūkstančiai kitų – su savo tikslais, savo poreikiais ir savo galimybėmis.

Vaikas, kuris domisi savo aplinka, pradeda jaustis jos dalimi – ne tik stebėtoju, bet ir kūrėju. Tai stiprina tapatybę ir priklausymo jausmą, ugdo bendruomeniškumą bei atsakomybę už aplinką. Stebėdamas miestą, vaikas pamato čia kylančius iššūkius, kelia klausimus, ieško priežasčių bei sprendimų – tai kritinio mąstymo ir pilietiškumo pamokos, kurios vyksta realiame gyvenime.

Kitas svarbus tokių miesto pamokų efektas tas, kad vaikai pradeda pastebėti detales, į kurias anksčiau nekreipė dėmesio – gatvių pavadinimus, pastatus, žmonių istorijas – ir suvokia, kad jų pačių kasdieniai pasirinkimai formuoja miestą taip pat, kaip ir architektų ar planuotojų sprendimai. Be to, vaikai pradeda vertinti ir kultūrą plačiąja prasme.

Vienas gražiausių pavyzdžių – mokykloje susiformavęs meno gerbėjų klubas. Iš pradžių tai buvo mokytojų iniciatyva, norint prasmingai praleisti laiką, pasidalyti įspūdžiais po parodų, pasimėgauti kultūra. Vėliau prie jų prisijungė ir mokiniai – dabar jie patys stebi kultūros naujienas, siūlo idėjas, inicijuoja apsilankymus ir net mokytojams rodo pavyzdį, kaip nuolat domėtis ir reflektuoti. Šis klubas tapo natūraliu tiltu tarp miesto kultūros ir mokyklos gyvenimo, padedančiu vaikams suvokti, kad kultūra nėra kažkur „ten“, ji – kasdienybės dalis.

Jūsų mokykloje daug dėmesio skiriama kritinio mąstymo ugdymui. Kaip miesto ir aplinkos pažinimas gali padėti vaikams šį gebėjimą lavinti?

Kritinis mąstymas yra viena svarbiausių kompetencijų, todėl natūralu, kad mokykloje tam skiriame daug dėmesio. Pažindami miestą vaikai ne tik sužino naujų faktų ar istorijų – jie mokosi stebėti, analizuoti ir kelti klausimus. Vienas iš būdų lavinti kritinį mąstymą – pasivaikščioti po Kauną, juk mieste kiekvienas pastatas, gatvė ar parkas kviečia stebėti ir klausti: kodėl vienas pastatas atrodo kitaip nei kiti, ką jis pasako apie to meto kultūrą ar žmonių vertybes, kuo jis svarbus šiandienos miestui ir pan. Kai vaikai ima kelti tokius klausimus, architektūra ir miesto erdvės tampa gyvomis mokymo priemonėmis ir tai yra pirmas žingsnis į brandų, pilietišką santykį su savo miestu.

Be to, tokie pokalbiai skatina vaikus mąstyti plačiau – apie tai, kaip miestas keičiasi, kaip žmogus veikia aplinką ir ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti, kad ji būtų tvaresnė. Vaikai taip mokosi suprasti priežasties ir pasekmės dėsnius, argumentuoti bei prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Tokios patirtys padeda jiems suvokti, kad miestas nėra tik fonas – jis yra mūsų bendras kūrinys, todėl jie auga sąmoningesniais ir rūpestingesniais bendruomenės nariais.

Kitas svarbus aspektas – tyrinėjimu grįstas ugdymas ir integruotos pamokos. Mūsų mokykloje mokymasis nėra atskirtas nuo gyvenimo – vaikai stebi, tyrinėja, jungia žinias iš skirtingų sričių ir taiko jas realiose situacijose. Kitaip tariant, teorinės žinios tampa gyvos, kai vaikai mokosi iš patirties – iš to, kas juos supa, kas vyksta aplink.

Pavyzdžiui, nagrinėdami architektūrą, mokiniai jungia dailės, matematikos, istorijos ir gamtos mokslų žinias – jie skaičiuoja proporcijas, analizuoja laikmečio stilius, tiria medžiagas, stebi, kaip pastatai dera su aplinka ir pan. Tokios integruotos patirtys padeda suprasti, kad miestas – tarsi gyvas organizmas, kuriame atsispindi žmonių vertybės, kūryba ir laiko ženklai.

Rugsėjį kartu su mokiniais organizuojate Kauno miesto pažinimo mėnesį, papasakokite apie tai plačiau.

Iniciatyva „Pažink savo miestą“ kilo iš noro, kad visi vaikai – nuo priešmokyklinukų iki gimnazistų – geriau pažintų Kauną – iš tiesų jį matydami, paliesdami, išgirsdami bei atrasdami jo kultūrą bei istoriją. Taip vaikai ugdosi ne tik kritinį mąstymą, bet ir smalsumą ir, be jokios abejonės, pilietiškumą.

Veiklas mieste suplanuojame pačias įvairiausias – nuo ekskursijų po žymiausias vietas, muziejus, galerijas ir architektūros objektus, iki kūrybinių užduočių, tyrimų, projektų ir susitikimų su įvairių profesijų žmonėmis. Pavyzdžiui, pradinių klasių mokiniai tyrinėja miesto simbolius, legendas, mokosi atpažinti istorinius pastatus, o vyresnieji gilinasi į tarpukario architektūrą, miesto planavimą ir tvarumo klausimus. Kitaip tariant, miesto erdvės tampa klasėmis, kuriose mokymasis vyksta čia ir dabar.

Ką patartumėte tiems, kurie nori geriau pažinti savo miestą?

Pradėti galima nuo mažų, bet sąmoningų pokyčių – nuo noro pastebėti. Kaip sakė „Fluxus“ menininkai – verta daryti tai, kas atrodo neįprasta, netikėta ar net juokinga, nes būtent tada keičiasi mūsų žvilgsnis į pasaulį. Pavyzdžiui, eiti tuo pačiu keliu, bet kaskart pastebėti vis kitokius dalykus –šulinio dangčius, senas durų rankenas ar balkonų formas, arba pabandyti pasivaikščioti atbulomis, pasukti kitu keliu – net jei tai užtruks kelias minutes ilgiau. Tokie maži iššūkiai lavina dėmesingumą ir leidžia pamatyti miestą taip, tarsi būtume jame pirmą kartą.

Tačiau svarbiausia – ne tik stebėti, bet ir skirti laiko refleksijai, nes mokomės ne iš patirčių, o iš apmąstymų apie jas. Kai sustojame, aptariame, ką pamatėme ir ką tai mums reiškia, keliame klausimus, iš paprasto pasivaikščiojimo gimsta naujos įžvalgos. Miestas ima kalbėti, o mes – jį girdėti.

Šaltinis: Miestas kaip dėlionė