Emigrantų vaikus mokanti pedagogė pažėrė patarimų ir gyvenantiems Lietuvoje: šiais laikais lietuvių kalbos vaikas savaime neišmoks

Jau trejus metus iš eilės stebimas ženklus emigracijos pokytis – lietuvių grįžta daugiau, nei išvyksta. Kadangi dažniausiai grįžta jauni, darbingo amžiaus žmonės, natūralu, kad su savimi į Lietuvą parsiveža ir savo vaikus – Migracijos informacijos centro „Renkuosi Lietuvą“ duomenis, per pastaruosius trejus metus iš emigracijos grįžusių vaikų skaičius padidėjo net 60,53 proc., daugiausia jų – ikimokyklinio amžiaus. Ši tendencija neturėtų stebinti, nes įvairios apklausos atskleidžia, kad noras auginti vaikus Lietuvoje yra viena populiariausių priežasčių sugrįžti, todėl dažnai toks sprendimas priimamas atėjus laikui vaiką leisti į mokyklą.

Grįžti ir viską pradėti iš naujo nėra paprasta. Dar sunkiau vaikams, kuriems tenka prisipratinti prie naujos aplinkos, o bene didžiausias galvos skausmas tampa lietuvių kalba. Ne visi gyvendami svetur sugeba ją perduoti savo vaikams taip, kad atvykę į Lietuvą šie gebėtų ją vartoti lyg nuo gimimo būtų vietiniai. Apie tai, kaip sekasi emigrantų vaikams lietuviškose mokyklose, su kokiomis didžiausiomis kliūtimis jie susiduria ir ką dėl savo atžalų šiuo klausimu geriausio galėtų padaryti tėvai, Delfi Šeimai papasakojo nuotolines lituanistinio modelio pamokas užsienyje gyvenantiems vaikams vedanti Karalienės Mortos mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Kotryna Norvilienė.

Pirmiausia pradėkim nuo Lietuvoje gyvenančių vaikų – logopedai sako, kad mūsų vaikai dar niekada neturėjo tiek problemų su kalba. Ir kaip vieną pagrindinių priežasčių išskiria prie ekranų praleidžiamą laiką, mat nuo mažumės žiūrėdami angliškus filmukus vaikai perima lengviau ištariamus angliškus žodžius ir dėl to vis blogiau kalba lietuviškai. Tuo metu anglų kalbos būreliai siūlomi jau darželinukams, kurie tikrai ne visi dar aiškiai kalba gimtąja kalba. Koks jūsų vertinimas?

Aš labiau pasitikiu tais tyrimais, kurie sako, kad mokantis kelių kalbų nuo mažumės yra daugiau naudos nei žalos, tačiau man atrodo, kad turime labai sąmoningai suprasti, jog šiais laikais lietuvių kalbos vaikas savaime neišmoks. Taip, kaip investuojame į anglų kalbos mokymą, lygiai taip pat, o gal ir daugiau, dėmesio reikia skirti ir lietuvių kalbos mokymui bei žodyno turtinimui.

Tiesa, net turint pačių geriausių norų, laiką prie ekranų mažiesiems reikėtų riboti, nes vis daugiau tyrimų rodo, kad vaikui iki 6 metų judantys ir garsūs vaizdai ekranuose nerekomenduojami.

Ne kartą įvairiuose tėvų forumuose teko matyti emigrantų prašymų patarti ir klausimų, ar lengva jiems būtų sugrįžti į Lietuvą su mokyklinio amžiaus vaikais. Kaip sekasi iš užsienio grįžusiems vaikams, su kokiomis didžiausiomis problemomis jie susiduria?

Tai nepraeina be pasekmių – įvairūs tyrimai rodo, kad gyvenamosios vietos pokytis yra viena didžiausių streso priežasčių, kurį patiria ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Juk pasikeitusi gyvenamoji vieta jiems reiškia ne tik kambario, bet ir mokyklos pasikeitimą bei prarastus draugus – su naujais užmegzti ryšius prireiks nemažai laiko. Visgi atvykimas į Lietuvą emigrantų vaikams nebeturėtų būti toks gąsdinantis dėl kelių paprastų priežasčių – interneto, kuris suteikia galybę įrankių bendravimui ir jaunimo visame pasaulyje praktikuojamos tos pačios popkultūros. Kadangi šiuolaikinių lietuvių vaikų anglų kalbos žinios įprastai yra geros, turėdami noro iš kitos šalies į Lietuvą gyventi atvykę vaikai, net dorai nemokėdami lietuvių kalbos, gali laisvai komunikuoti įvairiomis temomis ir susirasti naujų draugų.

Kita svarbi detalė, kurią verta suprasti norintiems sugrįžti į Lietuvą – čia multikultūrų nėra tiek daug ir jos ne taip stipriai išreikštos, tad ir išlyginamąsias grupes mokyklose sudaryti sunku. Kitose šalyse, kuriose yra daug skirtingų diasporų, mokyklose kartais būna keliasdešimt ar daugiau skirtingų kalbų kalbančių mokinių, pavyzdžiui, Liuksemburge praktiškai pusė klasėse esančių moksleivių yra iš kitų valstybių, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje tokių vaikų – bent po trečdalį, o Lietuva su panašiomis kaimynėmis Lenkija ir Latvija patenka į tų kelių Europos šalių sąrašą, kurių mokyklose ne valstybine kalba kalbančių vaikų yra vienetai.

Žinoma, „įšokti“ į naujos Lietuvos ugdymo programos traukinį visiems vaikams gali kilti iššūkių, nes sudėtinga prisitaikyti prie naujos aplinkos, naujos mokyklos tvarkos ir mokytojų. Elementariai sunku dėl kalbos barjero, ypač, jeigu iki tol lietuviškai jie nekalbėjo visai, tačiau vaikai prie pasikeitusių aplinkybių sugeba greitai adaptuotis. Kuo anksčiau tai įvyks, tuo lengviau, nes vaikams iki ketvirtos klasės reintegracija paprastesnė.

O vyresniems jau žymiai sunkiau? Į ką tėvai turėtų atkreipti dėmesį?

Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad grįžę ir trečią ar ketvirtą klasę lietuviškoje mokykloje pradėję lankyti mokiniai įprastai patiria lietuvių kalbos raštingumo iššūkių dar labai ilgai, todėl svarbu pirmuosius kalbos vartojimo įgūdžius šeimoje pradėti formuoti labai anksti. Kitu atveju, persikėlę gyventi į Lietuvą ir nemokėdami lietuvių kalbos, vaikai gali nespėti ugdytis pagal programą su savo bendraamžiais, todėl bus priversti likti žemesnėse klasėse su jaunesniais vaikais, o tai reiškia – socialinę ir intelektinę atskirtį.

Ne mažiau svarbu, kad, prieš sugrįždami į Lietuvą, tėvai pasidomėtų mokyklos tvarka bei galimybėmis integruoti tokį vaiką ir iš anksto, bent virtualiai, susipažintų su būsimais vaiko bendraklasiais, kad šis vėliau nesijaustų vienišas. 

Yra skirtingų teorijų, kaip geriausia daryti vaikui augant dvikalbėje šeimoje. Vieni tvirtina, kad pavyzdžiui, imtinai iki penkerių reikia kalbėti ir įtvirtinti vieną kalbą, o po to jau galima prijungti kitą. Kiti pataria, kad mama su vaiku turi kalbėti savąja, tėtis – savąja kalba, mat taip vaikas išmoks atskirti, nepainios dviejų kalbų ir nedės greta į vieną sakinį. Treti eina dar toliau – specialiai samdo auklę, kuri kalbėtų šeimoje nekalbama kalba, tikėdamiesi, kad mažylis iš jos išmoktų dar vieną kalbą. Kaipgi geriausia daryti ir kokios didžiausios klaidos čia paprastai daromos?

Jeigu būčiau sukūrusi dvikalbę šeimą, laikyčiausi principo, kad mama kalba savąja, tėtis – savąja kalba, o tarpusavyje – dar kita, visiems suprantama kalba. Tam yra labai svari priežastis

Moksliškai yra nustatyta, kad dvikalbių šeimoje vaikas dvi kalbas pradeda girdėti ir skirti dar būdamas motinos įsčiose, todėl gimęs tampa imlus dvikalbystei. Kai tėvai nuo vaiko gimimo su juo kalbasi dviem kalbomis, abi jos „įsirašo“ į tą pačią smegenų žievę ir abi tampa vaikui gimtosiomis, todėl jis lengvai gali „persijunginėti“ iš vienos kalbos į kitą. Tai vadinama ankstyvąja dvikalbyste. Deja, ji išnyksta – savybė vienodai išmokti dvi kalbas dingsta praėjus keleriems metams po gimimo, nes pagrindine kalba vaikui tampa ta, kuria kalba su juo daugiausia laiko praleidžiantis vienas iš tėvų. Ši vėlesnioji dvikalbystė paremta gimtosios kalbos mokymu ir yra tiek gera, kiek pastangų į tai įdėjo abu tėvai.

Kol vaikas mažas, natūralu, kad į sakinį jis deda vienos ir kitos kalbos žodžius, juk kasdienėje, buitinėje kalboje ir patys įmaišome kokį patogesnį, dažnai vartojamą anglišką žodį, tačiau vaikui augant, supratimas apie kalbų vartojimą bus brandesnis ir kalbas reikiamoje aplinkoje jis atskirs.

Įprastai 2,5 metų vaikai jau geba atskirti, kuria kalba su kuriuo iš tėvų reikia bendrauti, tačiau, kol įsisąmonina dvikalbį žodyną, natūralu, kad painioja dviejų kalbų žodžius – tai trunka iki 4 metų ir yra visiškai natūralus procesas. Ką gali padaryti mylintys tėvai? Su vaiku daug bendrauti abiem kalbomis ir, prireikus, padėti jam parinkti tinkamą žodį.

Vaikų smegenys tikrai imlios ir jie gali išmokti kelias kalbas, bet jei samdome užsienietę auklę, kuri būna su vaiku iki 10 valandų per dieną, užsiima su juo, dainuoja daineles, pasakoja pasakas, kuria kartu istorijas, o patys vakare su savo vaiku praleidžiame tik kelias valandas ir mūsų pokalbių turinys prasideda bei baigiasi liepiamąja nuosaka – „valgyk“, „neimk“, „nedaryk“, „palauk“, „pabūk“ ir pan., bus bėdų.

Dvikalbystę aš matau kaip dovaną vaikui, o ne kažkokią pragaištį, nes ne veltui turime patarlę, kad „ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“. Tačiau, kaip ir visur, reikia vengti kraštutinumų. Verta ramiai pagalvoti, kiek, kokia kalba ir kokio turinio jūsų vaikas gaus per dieną, per savaitę, per mėnesį, ir apsispręsti, kas jums svarbu – galbūt, vaiko ateitis projektuojama ne Lietuvoje ir jam daug svarbiau gerai įvaldyti kitą kalbą? Į kokybišką lavinimą ta kalba ir fokusuokitės.

O ką patartumėte emigrantams, kurie persikėlę į kitą šalį leidžia vaikus į vietines mokyklas, augina kitakalbėje aplinkoje, bet norėtų, kad atžalos nepamirštų ir lietuvių kalbos?

Kalbos mokėjimas yra kur kas daugiau nei tik sklandi komunikacija su ta pačia kalba kalbančiais žmonėmis, nors tai taip pat labai svarbu. Nors dėl pasaulio globalėjimo tai pamažu nyksta, užsienyje gyvenantis lietuvis dažnai jaučia, kad nėra visiškai lygiai toks, kaip tos šalies pilietis, todėl ilgainiui gali kilti nevisavertiškumo jausmas, kad kažko, kaip žmogui ir asmenybei, trūksta. Ir tai, be jokios abejonės, persiduoda vaikams, todėl nederėtų pamiršti savo šaknų auginant pasaulio pilietį – pažindamas savo tėvų gimtąsias kalbas, kultūrą bei tradicijas, vaikas ateityje supras, kad jis yra visavertis ir net turtingesnis, daugiau patirčių turintis žmogus, o dvikalbystė jam atvers daugiau galimybių.

Kaip kalbos išmokti? Kuriant gyvą ryšį su kitais. Kadangi žmogus yra sociali būtybė, vadovėliai ar tik vaizdo medžiagos ta kalba žiūrėjimas yra lėčiausi mokytojai – ir vaikai, ir suaugusieji geriausiai kalbų mokosi vieni iš kitų. Norint, kad vaikas išmoktų ir nepamirštų lietuvių kalbos, pirmiausia reikia kokybiškai su juo būti, bendrauti, surasti jam draugų lietuvių, kitaip tariant, daryti viską, kad lietuvių kalba nebūtų tik buitinė – namų virtuvės kalba. Labai padėtų ir tradicija kartą per savaitę paskambinti močiutei iš Lietuvos, paskaityti kokią pastraipą knygos ir su ja apie tai pasišnekėti, deklamuoti eilėraščius važiuojant į mokyklą ir atgal, dainuoti lietuviškas daineles ir pan.

Ko būnant emigracijoje dar vertėtų imtis, kad vaikas mokėtų lietuviškai kalbėti ne vien buitiniu lygmeniu? Kaip jūs, kaip specialistė, dirbanti Lietuvoje, vertinate lituanistines mokyklas?

Jeigu tėvai nori, kad lietuvių kalba būtų gimtoji vaiko kalba, būtina su juo kalbėti lietuviškai nuo pirmų jo gyvenimo dienų – kantriai, gausiai ir turiningai. Juk mokantis kalbos – ne tik kalbėti, bet ir skaityti bei tai, kas perskaityta, suprasti – itin reikšmingą vaidmenį vaidina besimokančiojo žodyno turtingumas.

Norint, kad vaikas kokybiškai suprastų lietuvišką tekstą, pradinuko aktyviame žodyne turėtų būti nuo 1200 iki 1500 žodžių, jeigu jis yra gerokai skurdesnis, žodyno plėtimas turėtų tapti šeimos prioritetu. Tai reikėtų daryti vaikui paaiškinant jam nesuprantamas sąvokas, žodžio reikšmes ir sinonimus, taip pat, kai įmanoma, žodžius susieti su vaizdu – taip vaikas greičiau įsisąmonins kalbą ir išmoks tinkamai ją vartoti. Kai vaikas vyresnis, tinkamiausia praktika – pasitelkti jam suprantamą „kalbą“: interaktyvius mokymus, vaizdo įrašus, minčių žemėlapius, laikraščius, žurnalus ir socialinius tinklus.

Žinoma, ne visi tėvai turi filologinį išsilavinimą, gal ne visi turi ir noro su vaikais gilintis į lietuvių kalbos rašybos ar skyrybos subtilybes, tokiu atveju vertėtų paieškoti žmogaus, kuris galėtų profesionaliai tuo užsiimti – šiuo metu tikrai daug galimybių surasti tinkamą lituanistinę mokyklą ar privatų mokytoją nuotoliu. Patikėkit, tai – būtina, nes iš praktikos matau, kad į Lietuvą grįžusiems vaikams vyresnėse klasėse per sunku ne tik bandyti prisivyti bendraklasius raštingumo gebėjimais, bet ir imtis naujų ugdymo programos temų.

Gal galite išskirti šalį, kur emigravę lietuviai sunkiausiai sprendžia šį klausimą, o kur sėkmingiausi pavyzdžiai? Kas dar lemia sėkmę? Ar yra kokių nors kitų svarbių aspektų, apie kuriuos nė nenumanom?

Konkrečių tyrimų šiuo klausimu pacituoti negalėčiau, tačiau turėtų būti lengviau gyvenantiems tose šalyse, kur yra didesnė lietuvių diaspora ir kur yra susibūrusios vieningos lietuvių bendruomenės, taip pat tose šalyse, kur galioja šeimai palanki politika, suteikianti galimybę tėvams kuo daugiau laiko praleisti su savo vaikais. Taip pat lengviau toms lietuvių emigrantų šeimoms, kurios turi daugiau galimybių per atostogas parskristi į Lietuvą.

Jeigu šeimoje tarp tėvų ir vaikų yra stiprus bei kokybiškas tarpusavio ryšys, jam paaiškinama šios kalbos svarba, ja kalbama namie kasdien ir skatinama ja kalbėti, vaiko nusiteikimas ir motyvacija bus itin stiprūs ir prie pasikeitusios situacijos jis prisitaikys daug lengviau. Tačiau, jeigu tėvai ir patys nesistengs puoselėti lietuvių kalbos, tikėtis, kad vaikui ji bus aktuali ir naujoje mokykloje jam lengvai seksis, neverta.

Šaltinis: Delfi.lt, Toma Miknevičienė