Kodėl vaikams reikia meno?
Šiandien net patys mažiausi vaikai kviečiami lankyti teatro, šokių, dainavimo, piešimo ir kitus kūrybinius būrelius, o meno galerijose vis dažniau sutinkame tėvų su dar net nevaikštančiais mažyliais. Kam to reikia, ar ne per anksti?
Pasak specialistų, kūryba padeda vaiko vystymuisi, lavina jo vaizduotę, ugdo nestandartinį mąstymą ir problemų sprendimą, be to, per meninę veiklą vaikas gali atviriau reikšti savo jausmus ir patirtis. Karalienės Mortos mokyklos Kauno padalinio vadovė Dovilė Manukian dar konkretesnė – menas yra pagrindinė sudedamoji dalis to, kas daro mus išskirtinius.
Nuo ko priklauso vaiko meniniai gebėjimai – tai įgimta ar kryptingo lavinimo nuo mažens rezultatas?
Kuo mažesni vaikai, tuo labiau jie įsitraukia į įvairias veiklas – piešia, lipdo ir klijuoja. Taip yra todėl, kad ikimokyklinukai kelia žemesnius reikalavimus rezultatui, jiems daug svarbiau procesas, be to, suaugusieji giria visus jų meninius darbelius. Vaikams augant, susižavėjimo šūksnių mažėja, o kas nors dar ir pakritikuoja – „mėlynos saulės nebūna“.
Lūžis įvyksta 3–4 klasėje, kai vaikas pradeda suprasti, kad to vaizdo, kurį mato, jam nepavyksta perteikti ant popieriaus lapo, todėl šio amžiaus vaikų darbuose galime pastebėti daugiau detalių. Pavyzdžiui, jeigu jis piešia mamą, būtinai nupieš ir auskarus, rankinę ar nėrinius ant suknelės – vaikas tikisi, kad pridėjus daugiau aksesuarų piešinys bus realistiškesnis.
Kai šis būdas nepadeda ir vaikui jo darbas nėra priimtinas, jis užsideda etiketę „menai ne man“ ir kūrybinius eksperimentus nugrūda į giliausią stalčių. Dažnai įgimti talentai ten taip ir lieka gulėti, ypač tuo metu, kai motyvacija kurti sumažėjusi – taip iki ausų išsiterliojęs ir netikėčiausius fantazijos pliūpsnius demonstruojantis vaikas atsisėda ant „atsarginių suolelio“.
Labai svarbu padrąsinti vaiką, kad jis išbandytų įvairias priemones, pieštų, lipdytų, kurtų instaliacijas. Taip pat svarbu jaunojo menininko neperspausti – supraskime, kad realus perspektyvos suvokimas atsiranda tik 6 klasėje, o gebėjimas susigaudyti proporcijose – dar vėliau. Todėl užduotis vaikui reikėtų formuoti taip, kad tektų įdėti pastangų, tačiau pavyktų jas atlikti ir jis patirtų sėkmę, pridėkime dar šiek tiek pagalbos, ir vaikas jau skrieja pasitikėjimo sparnais, nes „išėjo 3D“.
Tad tikiu nuosekliu ir kryptingu įvairaus amžiaus vaikų meniniu lavinimu, nes taip turime galimybę neprarasti įgimtų talentų, o atskiram vaikui – tai ypatinga galimybė atrasti savo pašaukimą ar tiesiog išreikšti mintis.
Vis dėlto menams negalime visiškai pritaikyti posakio „90 proc. darbo ir 10 proc. gabumų“. Kad ir kaip norėtųsi teigti, kad viskas įgyjama sunkiai ir nuosekliai dirbant, įgimti gebėjimai yra labai svarbūs, kai kalbame apie meną ne kaip apie amatą, bet apie tikrąjį meną, kurį pamačius nugara ima bėgioti šiurpuliukai.
O gal ne visiems reikia kūrybinio ir meninio ugdymo – juk ne visi užaugę bus menininkais ar meno kritikais?
Dažnai iš jaunuolių girdime frazę „aš menininku nebūsiu, man dailės nereikės, tai nerimta“, tada numojame ranka – juk tikrai, koks iš jo menininkas? Tačiau iš mokinio, baigiančio vidurinę mokyklą, mes tikimės, kad jis pademonstruos savo mąstymo ir analizavimo gebėjimus samprotavimo rašinyje, nors tikrai ne kiekvienas ketina tapti rašytoju. Taip pat mokome fizikos, nors puikiai suprantame, kad ne visi besimokantys taps einšteinais.
Karalienės Mortos mokykloje stipriname menų programą, kad nuo priešmokyklinės klasės iki mokyklos baigimo vaikas mokytųsi ne tik dailės raiškos ir jos technikos. Norime, kad jis domėtųsi meno istorija, raida, pasitelktų kūrybinį mąstymą interpretuodamas, nagrinėdamas ne tik bendraklasių, bet ir žymių menininkų kūrinius ir net spręsdamas su menu visiškai nesusijusias problemas. Mokykloje organizuojame menininkų darbų parodas, susitinkame su kūrėjais. Pavyzdžiui, šiuo metu mokykloje veikia menininko Ray Bartkaus ir fotografo Antano Sutkaus parodos. Siekiame, kad menas taptų kasdienybės dalimi, visa programa sudėliota taip, kad augintų vaiką, o su juo augtų ir jo žinios apie meną.
Mano manymu, visi mokomieji dalykai, įskaitant menus, yra vienodai svarbūs, nes dėl jų formuojasi vaiko pasaulėžiūra ir estetinis skonis. Kūrybinis mąstymas, nestandartiniai sprendimai, originalus požiūris – tai vienos kertinių savybių, kurių reikia ne tik menininkams, bet ir verslininkams, politikams, pedagogams, teisininkams ir visiems, kurie siekia būti sėkmingi savo srityje. Ir šių kompetencijų svarba ateityje tik augs. Svarbiausias klausimas, ne kaip sudominti, bet kaip padėti augančiam žmogui įveikti kylančius iššūkius, neprarasti ūpo kurti, nebijoti peržengti esamų ribų ir leisti jam laužyti stereotipus. Menas svarbus taip pat kaip kalbos ar matematika, tai pagrindinė sudedamoji dalis to, kas daro mus išskirtiniais žmonėmis.
Šaltinis: L’officiel Lietuva