Mes visi esame skirtingi – ir kaip asmenybės, ir kaip tėvai, todėl sprendimą, kada po motinystės, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogų grįžti į darbo rinką, priimame nevienodai. Kai kurie iš viso neturi pasirinkimo, nes įvairūs finansiniai įsipareigojimai, nemažos vaiko priežiūros išlaidos ar kitos aplinkybės yra tas stimulas, dėl kurio grįžtama į darbą ir kurį visuomenė iš dalies pateisina, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Tačiau kai kurios mamos turi dar vieną motyvą, apie kurį viešai kalbėti vis dar yra tabu – poreikį dalį savo tapatybės išlaikyti už motinystės ribų. Nors tai – visiškai normalus brandaus žmogaus noras, pasak edukologės, darželio „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėjos dr. Austėjos Landsbergienės, tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl dirbančios mamos jaučia kaltę.
Dirbančios mamos kaltės jausmas kankina 70 proc. moterų
Dirbančios mamos kaltė – tai jausmas, kurį jaučia dauguma moterų, nusprendusių po vaiko priežiūros atostogų grįžti į darbą anksčiau, užuot ilgiau likusios namuose su savo mažyliu. Pasak dr. A. Landsbergienės, tai yra amžina dilema, kylanti dėl moterų noro visur ir visada būti idealiomis bei visuomenės spaudimo.
„Kaltės ratas gali atrodyti begalinis: galime jaustis kalti, kad per mažai laiko praleidžiame su šeima, kad praleidome pirmuosius vaiko žingsnius ar žodžius ar kad jo priežiūrą patikėjome auklėms, tačiau taip pat sėkmingai save graužiame dėl to, kad dirbame mažiau nei kolegos, kad uždirbame mažiau, nes norime daugiau laiko praleisti namuose su vaiku ar todėl, kad turime dirbti, jog galėtume apmokėti auklės darbą.
Kaip yra pasakiusi rašytoja ir žurnalistė Amy Westervelt, „tikimės, kad moterys dirbs taip, lyg neturėtų vaikų, o paskui augins vaikus taip, lyg nedirbtų“, tad nenuostabu, kad Lietuvoje septynios moterys iš dešimties jaučiasi kaltos derindamos profesinę veiklą ir vaikų auginimą. Ir šį skaičių sugalvojau ne aš – tai prieš kelerius metus Lietuvoje atliktas visuomenės nuomonės tyrimas, kuris parodo šį kaltės jausmo mastą“, – sako ji.
2020–2021 m. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakymu „Vilmorus“ atlikto visuomenės nuomonės tyrimo duomenimis, Lietuvoje beveik 7 iš 10 moterų jaučiasi kaltos derindamos profesinę veiklą ir vaikų auginimą – tyrimo metu 65 proc. moterų prisipažino, kad jaučiasi kaltos palikdamos mažus vaikus kitų priežiūrai, kol pačios dirba.
„Pokytis pirmiausia prasideda nuo situacijos apžvalgos bei problemos įvardijimo, o situacija, kai 65 proc. moterų jaučia kaltę, nėra gera. Nors daugumoje sričių jau lygiuojamės į skandinavus, reikia pripažinti, kad esame patriarchalinė visuomenė, ypač kalbant apie šeimos modelį, nes vis dar laikomės agrarinės patriarchalinės visuomenės, o ne miesto liberaliosios kultūros nuostatų.
Tačiau tai nereiškia nei kažko labai blogo, nei kažko labai gero – tokie mes esame. Pavyzdžiui, jeigu savaitgalį tėtis žaidžia su vaikais, kažką kartu meistrauja ar kartu gamina – galvojame, koks nuostabus tėtis, tačiau, jeigu tą patį daro mama, manome, kad jai tai daryti ir taip priklauso. Niekas negali būti visose srityse tobulas, tačiau pasąmoningai mamai šitą lūkestį keliame.
Puikus pavyzdys iš mano pačios gyvenimo: kai išėjau dirbti po pirmojo vaiko gimimo ir vyras jį vedėsi į plaukimo pamokėles baseine, po kelių tokių vizitų sulaukė ten buvusių žmonių klausimo, ar mama gyva, kad su vaiku užsiima tėtis. Toks klausimas parodo ne žmogaus nemandagumą, bet visuomenėje vyraujančias nuostatas, tad džiaugiuosi, kad per tuos 20 metų įvyko milžiniškas pokytis ir tikiuosi, kad po 20 metų jis bus dar didesnis. Taip pat tikiuosi, kad ta nematoma moters našta sumažės.
Apie ką kalbu? Apie tai, kad po darbo vyrui vis dar įprasta būti pavargusiam ir prigulti pailsėti ant sofos, o iš darbo grįžusi moteris dažnai tvarko namus, gamina vakarienę, rūpinasi vaikų namų darbais ir planuoja būsimus pirkinius namų ūkiui. Žinoma, tai nereiškia, kad visas pareigas reikia dalintis griežtai po lygiai, tačiau turi būti atsakomybių pasidalinimas, nes turime drauge rūpintis savo vaikais, savo namų ūkiu ir savo šeimos gerove“, – tvirtina dr. A. Landsbergienė.
Kitose išsivysčiusiose šalyse motinystės atostogos daug trumpesnės
Kaip teigia edukologė, dirbančios mamos kaltės jausmas – labai individualus, nes jį kiekviena moteris išgyvena savaip. Dažniausiai tai lemia socialinis konstruktas – kaip mes įsivaizduojame, kokia turėtų būti gera mama ir kaip tai įsivaizduoja mus supanti aplinka, nes tai mus taip pat veikia.
„Prie to labai stipriai prisidėjo (ir vis dar prisideda) ir įvairūs psichologai, nurodantys, kada mama jau gali pradėti dirbti, nors didžioji dauguma jų yra vyrai. Su visa pagarba jų profesiniams gebėjimams, tai yra ta demografinė grupė, kuri, turbūt, mažiausiai supranta, kaip iš tikro jaučiasi mama ir kokias emocijas jai tenka išgyventi.
Pasikartosiu – motinystė yra individuali, nes vienaip jaučiasi mama, kuri augina jau antrą ar trečią vaiką, ir visiškai kitaip jaučiasi ta mama, kuri visa tai patiria pirmą kartą. Taip pat motinystės pareigą vienaip jaučia ta, kurios antroji pusė visokeriopai ją palaiko ir visai kitaip ta, kurios antroji pusė mano, jog moters vieta yra namuose.
Dar kitaip jaučiasi vieniša mama, kuri turi užtikrinti, kad vaikelis turėtų ką pavalgyti, nes ji negali sau leisti būti vaiko priežiūros atostogose ilgiau nei metus, ir panašiai. Turbūt, blogiausia situacija, kai aplinkiniai, nežinodami viso konteksto, bando įpiršti savo nuomonę“, – pabrėžia dr. A. Landsbergienė.
Pasak jos, jeigu pažiūrėtume į Europos praktiką, Lietuvoje motinystės ar tėvystės atostogos yra vienos ilgiausių – reta valstybė suteikia galimybę su vaiku būti iki jam sukaks vieneri metai, daugumoje šis periodas trunka 14–20 savaičių. Tokiu atveju, daugumoje šalių vaikas, būdamas 4 mėnesių, yra išvedamas į darželį.
„Mano doktorantūros studijos vyko Belgijoje ir tuo metu šioje šalyje motinystės ar tėvystės atostogos buvo 16 savaičių, tad dauguma tėvų, su kuriais tada teko kalbėtis, stengdavosi sukaupti bent mėnesį atostogų, kad šį periodą dar pratęstų. Tačiau vienaip ar kitaip, juk negalėtume teigti, kad belgai ar kitų šalių piliečiai užauga traumuoti, kadangi anksti pradeda lankyti darželį. Jeigu abu tėvai yra mylintys, o ankstyvojo ugdymo įstaigose dirba savo srities profesionalai, traumų dėl to, kad mama grįžta į darbo rinką, negali būti“, – teigia ugdymo specialistė.
Ankstyvas darželis – mažesnė trauma nei kito vaiko gimimas
Edukologė pastebi, kad beveik visada, prieš vaiką pirmą kartą vesdami į darželį, tėvai jaudinasi, ar jis tokiam žingsniui pasiruošęs, tačiau tokioje situacijoje pirmiausia užtikrintai turi jaustis patys tėvai. Jeigu jie manys, kad, palikdami vaiką su aukle ar darželyje daro klaidą, vaikas jaus jų nerimą, įtampą ir padidėjusį jaudulį. Kol vaikai dar gerai nekalba, jie itin lengvai nuskaito kūno kalbą, veido išraiškas ir pagauna net mažiausius niuansus daug geriau nei tada, kai išmoksta kalbėti, todėl, pajutę šiuos nerimo virpulius namie, patys juos perima, galvodami, kad netrukus nutiks kažkas blogo.
„Kadangi tokio amžiaus vaikas dar nesupranta laiko trukmės, nenuostabu, kad, kai tėvai drebančiomis rankomis su ašaromis akyse perduoda jį auklėtojai arba dar blogiau – išslenka nepastebėti, vaikui pradeda atrodyti, kad tėvai jį paliko visam laikui. Tad raudojimas po tokio išsiskyrimo yra ganėtinai normalus ir to nereikėtų laikyti trauma visam gyvenimui – jei prie vaiko tuo metu bus viską suprantantis ir mokantis tokiais atvejais elgtis suaugęs žmogus, ašaros netruks nudžiūti.
Esu dirbusi su mokslininke, kuri tyrinėjo visuomenės sveikatos sritį, konkrečiai – ankstyvąjį vaiko išleidimą į darželį. Jai visada keldavo siaubą, kai pasakodavau, jog Lietuvoje pasirodė vienas ar kitas straipsnis apie tai, kad mama privalo namuose su vaiku būti tol, kol jam sukaks ketveri metai, kitaip jis liks traumuotas visam gyvenimui. Į tokį teiginį ji man atsakydavo viena – ne ankstyvas vaiko ėjimas į darželį, o tokie straipsniai traumuoja visuomenę. Yra daugybė mokslinių tyrimų, kurie parodo, kad streso hormono kortizolio kiekis vaiko organizme pakyla, kai jam tenka kad ir trumpam išsiskirti su mama, tačiau jis daug labiau pakyla dėl visiškai kitų priežasčių – viename tyrime, kurį skaičiau, didžiausias stresorius vaikui yra vieno ar abiejų tėvų netektis, antras stresorius – kito vaiko gimimas, trečias – tėvų skyrybos, ketvirtas – kraustymasis į naujus namus, o darželis pagal sukeliamo streso lygį buvo tik 9 vietoje“, – sako dr. A. Landsbergienė.
Anot edukologės, jausti stresą mums visiems yra normalu, nenormalu tik kai tokia būsena tęsiasi ilgai, todėl, jeigu vaikas tam tikrą laiką jaučia nerimą nuvestas į naują darželį, persikraustęs gyventi į naujus namus ar tėvams skiriantis – jo pasaulis dėl to nesugrius, tačiau, jeigu vaikas gyvena namuose, kuriuose nuolat skamba barniai, ši būklė jam kur kas pavojingesnė.
Vaikams itin svarbus tėvų pavyzdys
„Mes mokomės stebėdami savo aplinką, tad nenuostabu, kad nuo vaikystės namuose matomos šeimos santykių normos turi didelę įtaką vaikui užaugus. Kaip ir sveikas požiūris į mamos poreikį savirealizacijai. Harvardo universiteto verslo mokyklos profesorė Kathleen McGinn pabrėžia, kad moteris turėtų priimti sprendimą grįžti į darbą atsižvelgusi į tai, ar ji nori dirbti, o ne vadovaudamasi klaidinančia nuomone, kad, palikusi vaiką darželyje, jį traumuoja. Šio universiteto mokslininkų atliktų tyrimų išvados skelbia, kad dirbančių mamų vaikai užauga ne tik sėkmingi, bet ir laimingi, o kiti tyrimai – kad moterys, kurių mamos dirbo, taip pat dažniau turi darbą, užima geresnes pareigas ir gauna aukštesnį atlyginimą.
Beje, dirbančios mamos pavyzdys teigiamai veikia ir berniukus: vyrai, kurių mamos jų vaikystėje dirbo, dažniau patys būna įsitraukę į vaikų ir viso šeimos ūkio priežiūrą, jie linkę rinktis dirbančias žmonas, t. y., mamos užimtumas formuoja mąstymą apie tinkamus vyrų ir moterų vaidmenis bei lygias vyrų ir moterų teises. Tai ne kiemo ar „Facebook“ „universiteto“ mokslas – tai ekspertinis vieno žinomiausių universitetų tyrimas, tad neįsiklausyti į jo išvadas būtų neprotinga“, – įžvalgomis dalijasi dr. A. Landsbergienė.
Matydami, kad tėvai dirba ir užsiima tuo, kas jiems patinka, vaikai anksti pradeda suvokti, kad savirealizacijai būtina turėti mėgstamą veiklą – ne tik tėčiui, bet ir mamai. Juk jos tapatybė nedingo gimus vaikui ir turėtų būti išlaikoma už motinystės ribų.
„Žinoma, niekas neateis ir nepasakys – „nebesijausk kalta“. Vienintelis patarimas: dirbti su savimi ir kalbėtis su kitomis moterimis, kurios yra arba buvo panašioje situacijoje – jos gali būti radusios specialistę arba sprendimą, kuris padėjo išeiti iš to ydingo saviplakos rato arba kaltės jausmą sumažinti. Visgi, turiu nuliūdinti, kad ši emocija visiškai nedings, nes kaltės jausmas yra motinystės ir tėvystės dalis: atsakingi tėvai, būdami darbe, šiek tiek graužiasi, kad tuo metu laiko neleidžia su savo vaiku, o namuose save kaltina, kad darbe nepadarė visų darbų, kuriuos buvo suplanavę. Ir, jeigu kas mano, kad galima rasti instrukciją, kaip būti tobula mama ar tėčiu, turiu nuvilti – tokio žinyno nėra, nes realybę, kurioje gyvename, dažniausiai susikuriame patys“, – patirtimi dalijasi dr. A. Landsbergienė.
Šaltinis: lrt.lt