Karalienės Mortos mokykla šiemet švenčia dešimtmetį – tai ilgas kelias, o kaip sekėsi jį nueiti, paklausėme mokyklos įkūrėjos dr. Austėjos Landsbergienės.
Kas, jūsų nuomone, labiausiai pasikeitė Lietuvos švietime per dešimt metų?
Viena vertus, per 10 metų pasikeitė be galo daug kas. Kita vertus, norėčiau, kad pokytis būtų didesnis. Nuolat sakome, jog švietimo sistemai reikia pokyčių, o pati sistema nuolat pertvarkoma – dar net nespėjus pamatyti, ar anksčiau įgyvendinti pokyčiai pasiteisino. Na, pavyzdžiui, tos kalbos, kad mokytojo profesija bus prestižinė, man atrodo, nieko vertos. Nes juk nebus taip, kad gruodžio 31 nueisim miegoti kaip visada, o jau sausio 1 atsibusim ir suprasim, kad mokytojo profesija tapo prestižine! Žinoma, diskusija yra būtina, bet mes esam užsisukę „viskas blogai“ rate.
Tikrai nėra VISKAS blogai. Pažiūrėkite į bet kurią valstybę – prieš rinkimus prasideda šūkavimai, kad „baisi švietimo sistema“, „baisūs rezultatai“, „reikia keisti“. Ar Lietuvoje yra taisytinų dalykų? Žinoma. Ar rezultatai gali būti geresni? Gali. Bet ar mes suprantame, kad pokytis prasideda nuo kiekvieno mūsų? Man atrodo, kad nelabai.
Norime, kad pasikeistų sistema, bet juk sistema ir esame mes – visų pirma, tėvai, mokytojai. Lietuvoje yra puikių mokyklų, puikių mokytojų ir puikių mokyklų vadov(i)ų jau dabar. Lygiai taip pat yra ir blogų. Man patiko Helsinkio mero pasakymas, kad jo tikslas yra ne geriausios mokyklos, o geriausios blogiausios mokyklos. Aiškus tikslas, tiesa?
Nepamirškime ir to, kad per 10 metų įvyko technologinis sprogimas. Pandemija. Karas. Dabar dar ir ChatGPT bei kitos dirbtinio intelekto grėsmės, o ir galimybės. O kur dar socialiniai tinklai. Kai pagalvoji – oho, kiek visko.
Karalienės Mortos mokykloje ugdote pagal aukšto lygio tarptautines programas, siekiate suteikti globalų išsilavinimą, anglų kalbos mokote jau nuo priešmokyklinės klasės – kodėl tai svarbu?
Kembridžo ir Tarptautinio bakalaureato programos yra labiausiai pripažintos ugdymo programos pasaulyje. Pagal Kembridžą mokome pradinėje ir pagrindinėje mokykloje, o pagal Tarptautinį bakalaureatą – gimnazijoje.
Mano įsitikinimu, toms šeimoms, kurioms yra svarbus platus, mokantis vaiką mąstyti išsilavinimas, tarptautinės programos yra pats geriausias pasirinkimas. Taip, vaikams čia keliami aukšti lūkesčiai. Taip, dirbti reikia daugiau. Kita vertus, vaikas čia turi daugiau pasirinkimo, daugiau atsakomybės, o tai ugdo jo savarankiškumą, gebėjimą mokytis, planuoti savo darbus bei laiką.
Be to, tarptautinės programos kalba apie globalias perspektyvas (kurios labai gražiai koreliuoja su globaliais tikslais), apie asmenybes, kurias ugdome, o toks visapusiškas ugdymas ir yra tai, ko šiandien pasauliui, kai kalbame apie švietimo sistemą, reikia.
Kai kurie tėvai baiminasi, kad ugdant pasaulio pilietį, gali būti pamirštos lietuviškos vertybės, tradicijos, istorija. Bet jūs sakote, kad globalų išsilavinimą suteikiate lietuviškoje mokykloje, kaip ugdote lietuviškumą?
Karalienės Mortos mokykla ir yra būtent Karalienės Mortos mokykla, o ne tarptautinė mokykla – nors ir ugdome pagal tarptautines programas – nes čia yra stipri pilietiškumo gija. Viskas prasidėjo paprastai – mūsų pačių vaikai lankė tarptautines mokyklas ir viskas buvo tikrai puiku, tačiau mums nepaprastai trūko lietuvybės: tradicijų, pokalbių, švenčių, istorijos, geografijos, literatūros ir pan. Nors visada namuose šventėme visas šventes ir puoselėjome tradicijas, tačiau norėjosi daugiau, norėjosi sistemos, norėjosi, kad ir mokyklos bendruomenėje tai būtų puoselėjama.
Tyrimai rodo, kad žmogui svarbu žinoti, kur jo šaknys, puoselėti gimtąją kalbą ir tradicijas. Tiesiog toks žmogus turi daugiau – jis turi ir savo valstybę, savo tautinį identitetą, ir visą pasaulį bei savo identitetą pasaulyje. Ir tai juk yra daugiau ir prasmingiau!
Mūsų tikslas yra, kad vaikai neužsisėdėtų Lietuvoje, važiuotų pasimokyti kitur pasaulyje, tačiau norime, kad vėliau jie grįžtų ir kurtų čia. Arba net likę ir atradę save, atskleidę savo talentus kitur, nepamirštų, kad yra lietuviai ir būtų tvirta diaspora, kuri neneigtų savo šaknų ir kuria mes galėtume didžiuotis. Didžiuotis vieni kitais.
Todėl mokykloje visais įmanomais būdais ugdome pilietiškumą ir tautinį identitetą, nes puikiai žinome, kad pasaulio piliečiais mūsų mokiniai ir taip bus – mes norime, kad jie būtų ir Lietuvos. Ir ne tik dėl paso, bet dėl jausmo širdy.
Šiandien švietimo sistemos pamatus drebina itin sparčiai tobulėjantis dirbtinis intelektas. Protingi robotai išsprendžia net universiteto lygio užduotis. Kam tada man reikalinga ta mokykla? Paklaustų dažnas mokinys. Ką atsakytumėt?
Jeigu mokykla būtų tik žinioms perduoti, tai po pandemijos nebūtume grįžę į mokyklas. Kam? Juk mokytojas „išeitų programą“ ir viskas. Tačiau tai neįvyko. Kodėl? Todėl, kad mokytojas ne tik moko. Mokytojas ugdo. Tai reiškia auklėja ir lavina. Žmogus yra sociali būtybė, mums gyvybiškai svarbu yra santykis, bendravimas. Vaikas viso to mokosi: susitarti, spręsti konfliktus, paprašyti pagalbos ir daugybės kitų dalykų.
Galbūt mokykla ateity bus ta vieta, kur nebus technologijų, o mes tiesiog susirinksime diskutuoti, mokysimės mąstyti be technologijų, be paruoštų atsakymų. Galbūt mokysimės kritiškai vertinti ChatGPT – ar dar protingesnės programos – parašytus atsakymus.
Nemanau, kad protinga kažką rinktis, nes „tai yra ateitis”. Mes nežinome, kokia bus ateitis, todėl svarbiau ugdyti adaptabilumą, gebėjimą mąstyti, atsparumą ir atkaklumą, ir jeigu jau reikėtų rinktis kompetenciją, tai aš nė nemirktelėjusi rinkčiausi komunikacinę, nes čia yra ir praeitis, ir dabartis, ir žmonijos ateitis. Nebent dirbtinis intelektas mus pralenks ir užvaldys, na, bet tada jau jokia kompetencija nebebus svarbi.
Mūsų tikslas – auginti drąsų, smalsų, visą gyvenimą besimokantį žmogų, nes toks žmogus bus sėkmingas ir, tikiuosi, laimingas ateities pasaulyje – kad ir koks jis būtų.
Šaltinis: Mamos žurnalas