Visuomenėje dar gajus įsivaizdavimas, kad tėvai vaikus auklėja, o mokykla – ugdo, todėl mokytojo užduotis – į mokinio „stalčiuką“ įdėti fundamentalias žinias, o užauginti doru žmogumi ir geru piliečiu – tėvų pareiga. Tačiau, pasak edukologės, privačių darželių tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos steigėjos dr. Austėjos Landsbergienės, tai ydingas požiūris, nes už tvirtą vertybinį stuburą ir išsilavinimą atsakingos visos trys pusės – mokykla, tėvai ir pats vaikas. Visgi svarbu neperspausti bandant adaptuotis prie nenuspėjamos šių dienų pasaulio dinamikos ir visiems mokytis ne istoriją, o iš jos.

Mokykla – bendruomenė, kurios taisyklių reikia laikytis „Turbūt, visų pirma reikėtų pradėti nuo to, kad pačiame pirmame ugdymo vadovėlyje yra parašyta, jog ugdymas yra auklėjimo, lavinimo ir mokymo dermė. Tai reiškia, kad, jeigu mokykla tik moko, ji atlieka tik trečdalį savo darbo, jeigu tik lavina ar tik auklėja – taip pat tik trečdalį savo darbo, tačiau įprastai namuose didesnis dėmesys skiriamas auklėjimui, o mokykloje – mokymui, todėl pagal nutylėjimą visuomenėje ir atsirado toks savotiškas „pareigų“ pasiskirstymas. Bet toks požiūris neteisingas, nes tai nėra holistinis ugdymas, apie kurį prieš daugiau nei 100 metų kalbėjo Džonas Diuji, Marija Montesori bei daug kitų progresyvių žmonių ir mokslininkų – seniai turėtų būti aišku, kad ir mokykla, ir šeima vaiką ugdo, nes mūsų visų pareiga užauginti jį doru žmogumi ir geru piliečiu, o ne išskirtinai vienų ar išskirtinai kitų“, – kokiomis atsakomybėmis turi dalintis tėvai su mokykla, pasakoja dr. A. Landsbergienė.

Ji priduria, kad tokia takoskyra gali atsirasti ir tuo atveju, kai šeimoje puoselėjamos vertybės skiriasi nuo ugdymo įstaigoje palaikomų vertybių. „Moksliniai tyrimai rodo, kad sunkiausia pakeisti nuostatas (Albertas Einšteinas netgi juokavo, kad lengviau suskaldyti atomą negu nuostatą), tad, jeigu itin stiprūs šeimos įsitikinimai prieštarauja mokyklos diegiamoms vertybėms, derėtų ieškoti mokyklos, kuri pagal tuos įsitikinimus būtų subūrusi visą savo bendruomenę. Visgi įprastai demokratinėse valstybėse mokyklose vertybės yra tokios pačios – žmogus yra vertas pagarbos, nepriklausomai nuo to, kokia jo socialinė klasė, kokia jo rasė, kokia kultūra, kokia religija ir pan. Kitaip tariant, demokratinėse valstybėse pagarba yra viena iš fundamentalių vertybių, kurios mes tikimės, nepriklausomai nuo žmogaus įsitikinimų. Ir čia negali būti jokios takoskyros, kalbėdami apie pamatinius dalykus supraskime – turėdami teisę laikytis savo įsitikinimų turime ir pareigą gerbti kito žmogaus įsitikinimus“, – pabrėžia edukologė.

Pasak jos, renkantis mokyklą, turėtų būti svarbi ne tik jos filosofija ar vertybės, bet ir požiūris į discipliną, konfliktų sprendimą ar tam tikrą elgesį, nes vieni tėvai gali palaikyti griežtesnes taisykles, kiti – remti lankstesnius metodus. Kaip išlaikyti balansą? Švietimo specialistė tėvams pataria gilintis į tai, kokia yra konkrečios mokyklos pozicija, nes kiekviena mokykla turi savo vidaus tvarkas – kaip ji elgiasi vienu ar kitu atveju, pavyzdžiui, yra nemažai mokyklų, kuriose už nusirašinėjimą ar kitą netinkamą elgesį vaikas iškart šalinamas iš mokyklos. „Kartą lankiausi mokykloje JAV, kurioje kaip tik tuo metu vienas vaikas internetinėje pokalbių grupėje parašė rasistinį komentarą ir pirmadienį to vaiko mokykloje nebebuvo. Ta mokykla yra privati, tačiau ji turi labai griežtą požiūrį tolerancijos skirtingų religijų, rasių bei kultūrų klausimu – jeigu nusižengiama, visi žino, kokios pasekmės laukia. Ir tai yra surašyta mokyklos vidaus taisyklėse, su kuriomis visi supažindinami prieš pasirašant sutartį, todėl pirmadienį be jokių išlygų tas vaikas iš mokyklos buvo pašalintas.

Reikia suprasti, kad mokykla yra bendruomenė, o bendruomenės turi savo taisykles, su kuriomis tėvai sutinka pradėję leisti savo vaiką į tą konkrečią mokyklą su tomis konkrečiomis taisyklėmis. Juk veganų bendruomenėje žmogus neprašo jautienos kepsnio, o katalikų bažnyčioje neišsivynioja kilimėlio ir nesimeldžia pasisukęs į Meką – kiekvienam žmogui su savo vertybėmis yra tam skirtos bendruomenės, kuriose susirenka bendraminčiai. Tad, nors mokykla yra atvira visiems, tai nereiškia, kad visų norams, nuomonėms ir įsivaizdavimui“, – patirtimi dalijasi A. Landsbergienė. Tėvų lūkesčiai turėtų būti suderinti su realybe Dabartiniame pasaulyje, kur niekas nebenori būti vidutinioku, tėvų lūkesčiai dėl vaikų pasiektų aukščiausių akademinių rezultatų tapo kone norma, tačiau ugdymo ekspertė siūlo šiais norais neužsižaisti, nes to pasekmes pirmiausia pajaučia vaikai.

„Po šių trijų žodžių – „aukščiausi akademiniai rezultatai“ – neturėtų būti taško, reikėtų sakyti „aukščiausi akademiniai rezultatai konkrečiam vaikui“, nes kiekvienas gali pasiekti savo aukščiausių akademinių rezultatų, klausimas tik – kokių? Mūsų visų gebėjimai yra skirtingi, todėl kiekvienoje srityje mano aukščiausias rezultatas nebūtinai bus lygus kito aukščiausiam rezultatui, bet tai nereiškia, kad aš nesistengiu, tai nereiškia, kad aš negebu. Problema kyla tada, kai vaikui sakome, jog norime aukščiausių akademinių rezultatų ir taškas – tada vaikas yra perspaudžiamas, o kartais būna, kad net pakelia prieš save ranką ir įvyksta tragedija. Aš priklausau tai stovyklai, kuri mano, kad, jeigu vaikas gali pasiekti labai aukštų akademinių rezultatų, jis ir turėtų jų siekti, bet vieno vaiko aštuonetas gali būti lygus kito vaiko 10-tukui. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad, kai mūsų dukra džiaugiasi anglų kalbos dešimtukais, visą laiką sakau, kad „tu galėtum gauti ir dvylika“, nes jai tai yra lengva, bet, kai ji gauna iš fizikos 8, aš labai tuo džiaugiuosi, nes tai reiškia, kad ji tikrai dirbo, tikrai stengėsi ir mokėsi. Tai suprasti yra labai svarbu, ir aš manau, kad čia yra daug darbo su savo, kaip tėvų, požiūriu, nes negali visi vaikai visose mokyklose mokytis tik dešimtukais. Pripažindami, kad yra skirtingi gebėjimai, mes turime pripažinti, kad bus skirtingi ir rezultatai, todėl tikiu, kad bekompromisė sėkmė nėra verta vaiko sulaužymo – kelių gyvenime yra nepaprastai daug, ir kiekvienas vaikas gali atrasti savo kelią, kuriame jis jausis geriausiai“, – reikliems tėvams pataria dr. A. Landsbergienė.

Kitas, anot jos, svarbus niuansas tas, kad aukštiems akademiniams rezultatams reikia trijų dedamųjų – vaiko, tėvų ir mokyklos. Mokykla ir tėvai gali norėti aukštų akademinių rezultatų, bet, jeigu vaikas nenorės, jų nebus, gali aukštų rezultatų norėti mokykla ir vaikas, bet, jeigu tėvai nesudaro sąlygų, jeigu nepalaiko, jeigu nepaskatina nueiti į konsultacijas ar nepasirūpina korepetitoriumi, jei jo prireikia, ir pan., taip pat nieko gero iš to nebus. Taip pat ir mokyklos abejingumas gali turėti tokių pat pasekmių – jeigu mokytojai mato, kad vaikui sunku mokytis, bet jam nepadeda, o vaikui, kuriam lengviau nei kitiems, neduoda papildomų užduočių arba tos papildomos užduotys neskatina jo tobulėti.

„Kaip ugdymas yra apie lavinimą, mokymą ir auklėjimą, taip aukšti akademiniai rezultatai yra apie vaiko, tėvų ir mokyklos motyvaciją viso to drauge siekti, todėl nepaprastai svarbus yra visų pusių bendradarbiavimas – jeigu skirtingai matoma, kaip turi vykti ugdymo procesas, aišku, kad bus įtampa ar net konfliktas. Kitas svarbus niuansas – tėvų ir mokyklos nuomonių skirtumai apie tai, kas vaikų ugdyme yra svarbu, pavyzdžiui, vieni gali pabrėžti akademiškumą, kiti – socialinius įgūdžius ar emocinį intelektą. Kai kalbama apie ugdymo įstaigas, manau, kad jos neturėtų sakyti, jog akcentuoja vieną arba kitą, nes ugdymas be socializacijos ir emocijų neįmanomas: vaikas mokykloje bus su kitais vaikais, turės socializuotis, turės bendrauti, turės sutarti, kils konfliktų, juos reikės spręsti, todėl socialiniai ir emociniai įgūdžiai bei gebėjimai yra neatskiriami nuo ugdymosi proceso. Štai todėl negali būti tik vienas požiūris – „mums labai svarbu, kaip vaikas jaučiasi“ arba „mums labai svarbu, kad vaikas ateitų į mokyklą mokytis“.

Vėl grįžtu prie ugdymo, kuris yra lavinimo, mokymo ir auklėjimo dermė. Vaikas jausis visaip, nes mokykla yra bendruomenė, o bendruomenė yra gyvenimas ir čia yra visko – ir džiaugsmo, ir liūdesio, ir pavydo, ir pasididžiavimo, ir pykčio ar net euforijos gerai išlaikius egzaminą, todėl kažkurių emocijų „išimti“ negalima. Čia tas pats, kas sakyti, kad svarbiau širdis nei smegenys ar atvirkščiai“, – kaip susikalibruoti lūkesčius, pasakoja edukologė. Kas šiuolaikiniame pasaulyje svarbiau – „žinios“ ar „žinojimas“? Ugdymo ekspertė dr. A. Landsbergienė pastebi, kad šiuo metu, kalbant apie švietimo sistemą, yra susidarę tarsi du paraleliniai pasauliai – viename akcentuojami būtini mokomųjų dalykų ir švietimo sistemos pokyčiai, kitame koncentruojamasi į ilgametes profesines mokytojų žinias, kurios ir yra švietimo pamatas. Pasak jos, skirtingos šių dviejų pasaulių „vibracijos“ gali trukdyti matyti visumą, bet savo prigimtimi jos nėra priešingos, o atvirkščiai – viena kitai būtinos, nes principas „mokausi visą gyvenimą“ galioja ir pedagogams.

„Apskritai šis principas turėtų būti tinkamas visiems, nepriklausomai nuo profesijos ar nuo amžiaus, juk pasaulis dabar labai dinamiškas. Antra, reikia suprasti, kad yra tam tikros žinios, kurios nesikeičia, kurios yra faktas – pavyzdžiui, kad Žemė yra apvali, daugybos lentelė yra tokia, kokia yra, visi žinome tuos pačius žemynus, buvusias civilizacijas ir pan., tačiau kaip visuomenė turime susitarti, kas yra tos fundamentalios žinios, kurias turėtų turėti bendrąjį išsilavinimą įgijęs žmogus – mūsų turimos žinios keičiasi pagal naujus mokslinius atradimus, kurie koreguoja prieš tai buvusias tiesas, todėl labai svarbu sutarti, nuo kokių žinių atsispiriame pereidami į gebėjimų lygmenį. Visgi man atrodo, kad kartais mes per daug nuskubame į gebėjimus ir pamirštame, kad visa ko pamatas yra žinios.

Pavyzdžiui, jeigu esi išmokęs vairuoti lengvąjį automobilį, vėliau gebi vairuoti transporto priemonę ir su mechanine, ir su automatine pavarų dėže, netgi gali išmokti vairuoti kitą transporto priemonę, tačiau pradines žinias turi turėti – kaip atliekamas vairavimo veiksmas. Pateiksiu ir kitą pavyzdį: jeigu žinai, kad žmogus važiuoja dviračiu, daug žinai apie dviratį, tačiau nesi nė karto juo važiavęs, nereiškia, kad iškart užsėdęs juo ir nurūksi keliuku – turi išsiugdyti gebėjimą važiuoti dviračiu, turi žinoti, ką daryti, kai nukrenta grandinė ar išsileidžia padanga. Net jeigu tokių gebėjimų neturi, žinai, kad važiuoti kiaura padanga negalima, tad tikriausiai kreipsiesi į tuos, kurie išmano dviračių remontą, kad jį pataisytų – štai todėl žinios yra svarbu, ir man nerimą kelia žmonės, kurie sako atvirkščiai.

Turime suprasti, kad yra žinios, yra gebėjimai ir sugebėjimas tas žinias iš vienos srities perkelti į kitą bei visa tai susieti – būtent tai ir yra kūrybiškumo variklis, kuris šiais laikais ypač reikalingas“, – kodėl negalima atsisakyti vienos iš dedamųjų, aiškina edukologė. Ji pateikia ir kitą pavyzdį, aktualų šių dienų geopolitiniame kontekste – žinios apie istoriją gali nepaprastai padėti analizuoti šių dienų įvykius. Pavyzdžiui, apie Persijos Achemenidų imperiją, kuri iš esmės didele dalimi žlugo dėl to, kad nė vienas karalius nesugebėjo perduoti savo sūnui valdžios, nes apie tai buvo labai mažai mąstoma, labai mažai tam ruošiamasi ir nebuvo aiškios sistemos, kaip tą valdžią perduoti, arba apie Romos imperiją, kurią daug dabartinių mokslininkų dėl vykstančių procesų lygina su JAV.

„Tokios žinios ir džiugina, ir liūdina, nes mes nesimokome iš istorijos – mokomės istoriją, bet nepasimokome iš klaidų, kurios jau buvo padarytos, todėl labai pasigendu mokyklose šių dienų konteksto, į kurį, perduodami žinias vaikų neįvedame. Aš gerai prisimenu, kaip savo mokiniams, kurie pradėjo kalbėti apie tai, kad Antano Vienuolio „Paskenduolė“ yra labai nuobodus ir neaktualus kūrinys, pateikiau Afrikos pavyzdį, kur kai kuriose tenykštėse valstybėse moterys ir dabar vis dar apipjaustomos, Indijoje moterys vis dar yra apliejamos sieros rūgštimi, jeigu jos tariamai padaro gėdą šeimai, o Afganistane užmėtomos akmenimis, jeigu jas pamato bendraujant su vaikinu. Prasidėjo tokia gili diskusija su vaikais, nors tai net nebuvo literatūros pamoka.

Tai yra puikus pavyzdys, kad kiekvienai situacijai yra ir šių dienų kontekstas, tik klausimas, ar mokytojas visada jį į pamoką atsineša, nes, jeigu kiekvienais metais jis dirba pagal tuos pačius planus ar moko iš to paties vadovėlio, žinoma, kad naujausio konteksto jame nebus. Tad ir sakau, imkime tas fundamentalias žinias, kurias mes sutarėme perduoti ateinančioms kartoms – apie mūsų literatūrą, geografiją, apie mūsų istoriją ir taip toliau – ir suteikime toms žinioms dabartinio konteksto, kad vaikams užsidegtų akys klausant. Tai ypač svarbu dabar, kai viskas taip greitai keičiasi – kadangi nuolatinė kaita yra norma ir kitaip jau nebus, turime kalbėti apie fundamentalias žinias, fundamentalias vertybes, apie lengvai pritaikomus gebėjimus bei būtinybę išmokti adaptuotis šių dienų pasaulyje. Be jokios abejonės – visiems,“ – į ką atkreipti dėmesį ugdant jaunąją kartą pataria dr. A. Landsbergienė.

Šaltinis: delfi.lt