Jau dešimtmetį lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja dirbanti Angelina Grybauskė šiuo metu darbą derina su motinyste – savo discipliną 7–10 klasių mokiniams nuotoliu dėsto Karalienės Mortos lituanistinėje mokykloje. Čia pedagogė moko tiek Lietuvoje gyvenančius vaikus, tiek ir išvykusius svetur. Pašnekovė pastebi, kad vis daugiau užsienyje gyvenančių lietuvių šeimų pageidauja, jog jų vaikai gebėtų kalbėti lietuviškai ir taip išlaikytų ryšį su Lietuva.

„Delfi Šeima“ su A. Grybauske kalbėjosi apie tai, kodėl mokėti gimtąją tėvų kalbą yra svarbu ir kokie mokymo metodai yra veiksmingiausi.

– Kaip iš ilgametės savo darbo patirties įvertintumėte mokinių lietuvių kalbos gebėjimus? Ar sulig metais vaikų žinios prastėja, ar sunkiau tampa mokyti?

– Labai dažnai pasitaiko klaidingas įsitikinimas, kad „šiuolaikiniai vaikai“ yra neraštingi. Šią frazę dedu į kabutes, nes kiekviena karta tampa tais „šiuolaikiniais vaikais“ – tą girdėjau ir pati, kai mokiausi, tą dažnai sako ir aplinkiniai, kalbėdami apie dabartinius mokinius. Pirmiausia, noriu pastebėti, kad toks pasakymas tikrai nedidina vaikų motyvacijos, antra, stokoja supratingumo, nes mokymo ir mokymosi būdai kinta.

Anksčiau buvo svarbu kuo daugiau dalykų mokėti mintinai – tai buvo sieta su pažangumu, kadangi negalėjai čia ir dabar pasitikrinti ar surasti informacijos. Dabar yra kitaip, nes mūsų kišenėse yra ištisos bibliotekos – viską galime sužinoti internete, tačiau ten nerasime supratimo, todėl jį būtina ugdyti. Štai todėl mokinių kalbinius gebėjimus dabar ugdau kreipdama jų dėmesį į tai, kaip atrasti informaciją, kaip ją suprasti ir pritaikyti.

– Net ir Lietuvos mokyklų mokiniai į savo kasdienį žodyną įtraukia vis daugiau angliškų žodžių. Ar su tuo jums tenka kovoti?

– Dabar dažnai mokiniai sakosi net galvojantys angliškai, todėl jiems lengviau save išreikšti būtent šia kalba. Tuo nereikia stebėtis, juk didžioji dalis informacijos jaunus žmones ir pasiekia anglų kalba – ta kalba žiūrimi filmai, klausomos tinklalaidės, žaidžiami žaidimai, dažnai net tarpusavyje paaugliai pasirenka bendrauti angliškai. Tai lemia, kad man, kaip mokytojai, irgi svarbu suvokti, kokius pėdsakus mūsų kalboje palieka anglų kalba, kad galėčiau jiems padėti kylančias mintis perteikti lietuviškai.

Pastebiu, kad mokiniai nebando lietuvinti vienokių ar kitokių reiškinių, bet dažnai nurodo, kad nežino, kaip taisyklingai reikėtų sakyti lietuviškai. Tiesą sakant, ne visada žinau ir aš, juk, pavyzdžiui, „geiminti“ – tai ne tik žaisti, o sakyti, kad tai reiškia žaisti kompiuterinius žaidimus, sutikime, nėra labai sklandu. Akivaizdu, kad kalboje toks gremėzdiškas pasakymas neprigijo, todėl jaunuoliai sako taip, kaip sako. Dažnai mokiniams perdėtai ir nesiūlau rinktis tokių lietuviškų atitikmenų, bet labai mėgstu pakviesti pasidalinti mintimis, kaip galėtų skambėti toks pasakymas arba kodėl dabar pateikiamas yra plačiai nepaplitęs.

Mano mėgstami pavyzdžiai – sėkmingai prigiję „glotnutis“, „dūzgės“, „patiktukas“, randame ir žavių literatūrinių naujadarų: „slidena“, „šlykštalai“, „gyvulizmas“, „inkšlys“. Aš pati stengiuosi kaupti tokius gražius naujus žodžius ir apie juos pasakoti, bet per prievartą nei naujadarų, nei senųjų sunkiai suprantamų žodžių nesiūlau. Man svarbu, kad mokiniai jaustų, jog patys gali spręsti – juk kalbą kuria kalbėtojai, ne kalbininkai ar mokytojai.

– Kaip lietuvių kalbos sekasi mokytis gyvenantiems emigracijoje? Kas jiems sudėtingiausia?

– Užsienio šalyse gyvenantiems mokiniams sunkiausia perprasti lietuvių kalbos gramatiką. Tai yra gana suprantama – juk šią kalbą jie rečiau girdi, ja mažiau skaito, o kalba iš tiesų sudėtinga. Tai lemia, kad tokios temos, kaip veiksmažodžių neasmenuojamosios formos arba priebalsių asimiliacija, nosinių balsių žodžių šaknyse rašymas, „j“ tarimas ir rašymas lietuviškuose bei tarptautiniuose žodžiuose, kelia itin daug iššūkių. Tiesa, verta pastebėti, kad šios temos nelengvos ir Lietuvoje besimokantiems mokiniams.

Pastebiu, kad kitose šalyse gyvenantys mokiniai sunkiau perima ir fonetikos taisykles – taisyklinga tartis, ypač ilgesnį laiką praleidus užsienyje, tampa didžiuliu iššūkiu. Pamenu, mano viena mokinė dalijosi patirtimi, kad neteisingai taria „r“ garsą, kietina priebalsius, esančius prie „i“ ir „e“. Taip nutinka dėl kitų kalbų vartojimo – jei ten fonetikos taisyklės kitokios, sunku taisyklingai tarti žodžius lietuviškai. Vis tik drąsiai sakau, kad ir tai įmanoma, tereikia mokinio atkaklumo ir supratimo, kodėl taip įvyksta.

– Kodėl apskritai emigrantų vaikams svarbu mokytis lietuvių kalbą – šiais laikais ir dar gyvenant užsienyje?

– Jau kelerius metus stebime augantį susidomėjimą – vien per pastaruosius mokslo metus mokinių skaičius išaugo beveik dvigubai. Ir tai nėra tik skaičiai – tai rodo akivaizdžią tendenciją, kad vis daugiau užsienyje gyvenančių lietuvių šeimų sąmoningai siekia išlaikyti ryšį su savo šaknimis.

Pagrindinis impulsas, dėl kurio šeimos kreipiasi į mus, dažnai būna labai žmogiškas – tėvai jaučia atsakomybę perduoti vaikui ne tik kalbą, istoriją, geografijos žinias, bet ir tapatybę, tačiau pripažįsta, kad tam reikia ne tik laiko, bet ir pedagoginių žinių. Taigi, augantis susidomėjimas – tai ženklas, kad lietuvių bendruomenės užsienyje į kalbą pradeda žiūrėti ne kaip į formalų įrankį, o kaip į gyvą, asmeninį tapatybės kodą. Būtent todėl mūsų pamokos yra ne tik kalbos mokymosi vieta, bet ir erdvė, kurioje vaikai mokosi, ką reiškia „būti lietuviu“, kai gyveni tarp dviejų šalių.

Mano asmenine nuomone, nors mokiniams iš tiesų yra svarbi galimybė susikalbėti su seneliais ar kitais giminaičiais, kur kas svarbiau yra suprasti save. Lietuviškumas, o juk jis neretai ateina per kalbą, yra jų tapatybės dalis – mokiniai save vadina lietuviais, todėl ir nori kalbėti lietuviškai. Tad, nors praktinis kalbos pritaikymas nėra didelis, etiniu požiūriu yra esminis.

– Įdomu, iš kokių šalių į nuotolines jūsų pamokas mokiniai prisijungia?

– Šiuo metu mūsų lituanistinėje mokykloje mokosi vaikai iš 26 pasaulio šalių. Didžioji dauguma jų gyvena Europoje – prie mūsų jungiasi šeimos iš Vokietijos, Latvijos, Estijos, Švedijos, Ispanijos, Italijos, Austrijos. Tačiau turime mokinių ir iš visiškai kitų laiko juostų – nuo Jungtinių Arabų Emyratų iki Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų.

– Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atliktas tyrimas rodo, kad vaikai, kurių „paveldėta“ (tėvų gimtoji) kalba yra palaikoma ir ugdoma jų aplinkoje, jaučiasi labiau pasitikintys savimi, greičiau klausia, mažiau bijo klysti mokykloje. Ar šį fenomeną pastebite savo pamokose, jei taip – kokiose situacijose tai atsiskleidžia?

– Tiesą sakant, dauguma mūsų mokinių yra iš šeimų, kur lietuvių kalba vienaip ar kitaip palaikoma – net jei namuose kalbama kita kalba, tėvai stengiasi, kad vaikas išlaikytų ryšį su Lietuva, todėl negaliu palyginti su vaikais, kurių gimtoji kalba visiškai nepuoselėjama. Tačiau net ir šioje grupėje labai ryškiai matosi, kad, kuo dažniau vaikas turi galimybę kalbėti, klysti ir būti išgirstas be baimės, tuo drąsiau jis jaučiasi – ne tik pamokoje, bet ir kalbėdamas apie save.

Ypač gražiai tai atsiskleidžia, kai vaikas ryžtasi paaiškinti kažką lietuviškai iš savo kasdienio gyvenimo – pavyzdžiui, kaip jam sekėsi mokyklos spektaklyje ar, kaip jaučiasi, kai pasiilgsta močiutės. Tokios situacijos rodo, kad kalba jam tampa ne tik taisyklių rinkiniu, bet ir įrankiu išsakyti jausmus. Šis pereinamasis momentas – nuo „turiu mokėti“ prie „noriu pasakyti“ – yra esminis.

– O kaip geriausiai paveldėtą kalbą palaikyti vaikų aplinkoje?

– Tyrimai rodo, kad paveldėtai kalbai išlaikyti svarbūs trys ramsčiai – šeima, mokytojas ir vaiko socialinė aplinka. Ir, nors kiekvienos šeimos įsitraukimas skiriasi, iš savo patirties galiu pasakyti – vien jau tai, kad tėvai sudaro galimybes vaikui lankyti lituanistinę mokyklą, liudija apie jų vertybines nuostatas ir kalbinį sąmoningumą. Net jeigu kasdienybėje pritrūksta laiko gilintis į užduotis, jų sprendimą mokyti vaikus savo gimtosios kalbos aš vertinu kaip tvirtą žingsnį išlaikant nacionalinį identitetą.

Kadangi dirbu su paaugliais, dažnai pastebiu, kad, nors tėvai jau sąmoningai traukiasi nuo kasdienio „kontroliuojančio“ vaidmens, perduodami atsakomybę vaikui, jų emocinis įsitraukimas lieka labai svarbus. Kai su tėvais ir vaikais kalbamės trise – apie pasiekimus, iššūkius ar mokymosi kryptį – vaikas mato, kad suaugusieji domisi jo augimu, o kalba nėra vien mokyklinė pareiga, bet bendras šeimos rūpestis.

Tas pats pasakytina ir apie mokytoją. Tuo metu, kai vaikai pamažu atsitraukia nuo tėvų, kaip pagrindinių autoritetų, jie ieško suaugusiųjų „iš šalies“ – tokių, kurie gali būti ne šeimos nariai, bet kurie geba išgirsti, įžiebti smalsumą ir kelia pasitikėjimą. Žinoma, mokytojas negali atstoti šeimos, bet tam tikrais etapais jis gali tapti tiltu, kuris sujungia vaiką su jo kilme. Tuo ir stengiuosi būti – žmogumi, su kuriuo galima atvirai kalbėti, kuris nekritikuoja, o kviečia klausti, bandyti, suklysti, kurti. Juk mokymasis neturi būti sausas – jis turi būti žaidybinis pasaulis, kuriame vaikas jaučiasi saugus. Tai man didžiulė atsakomybė ir nepaprasta privilegija.

– Pasidalinkite, prašau, praktiniais patarimais šeimoms, gyvenančioms svetur ir norinčioms, kad jų vaikai gebėtų kalbėti gimtąja tėvų kalba, bet nebūtinai vedančioms juos į lituanistinę mokyklėlę. Gal turite kokių nors tam padedančių knygų, filmų, programėlių rekomendacijų?

 – Kalba yra gyva, kai ji vartojama, vadinasi, kuo jaunas žmogus turės daugiau progų išsakyti savo mintis lietuviškai, kuo dažniau kalbą girdės vartojamą aplinkinių, tuo jam ji bus artimesnė. Kitas dalykas – mokomasi ne vien iš knygų, bet ir iš pavyzdžių. Jei tėvai myli kalbą, kultūrą, tikėtina, kad šie jausmai persiduos vaikams. Puiku, kai šeimoje atsiranda tam tikri ritualai, rutinos, pavyzdžiui, skaitomos lietuviškos knygos, klausomos lietuviškos laidos, muzika, randama šia kalba šnekanti bendruomenė, yra bendraamžių, su kuriais galima susidraugauti.

Pamokų metu ar po jų mokiniams dažnai siūlau klausytis audioknygų, nes tai ne tik puikus būdas lavinti kalbą, bet ir autentiškas ryšio su tėvų gimtine formavimo įrankis. Audioturinyje ypač svarbi intonacija, ritmas, kontekstinis žodyno suvokimas – dalykai, kurių nerasime pratybose ar užduotyse, be to, girdėdami lietuvių kalbą įvairiame turinyje vaikai nejučia ima suprasti kalbos niuansus.

Patiems jauniausiems kalbos besimokantiesiems puikiai tiks „Tilidūda“ dainelės, vyresniems rekomenduoju atkreipti dėmesį į savo hobius ir pagal tai ieškoti informacijos, antai, paaugliai dažnai mėgsta mokslo aktualijas, tad galima rinktis „Mokslo sriubą“, besidomintiems menu, rekomenduočiau tinklalaidę „Mo muziejus“, vertingos ir įvairios radijo laidos.

Kitas nuostabus dalykas yra muzika. Konkretaus atlikėjo neįvardinsiu, tačiau sakyčiau, kad dabar išgyvename lietuviškos muzikos Renesansą – yra tiek daug šmaikščiai, jautriai dainuojančių apie save ir pasaulį, kad tik skonio reikalas, ką klausyti. Taip pat yra daugybė knygų, kurias galėčiau rekomenduoti, tačiau tik išduodu paslaptį – atkreipkite dėmesį į vertėją. Pavyzdžiui, rinkdamiesi Nijolės Reginos Chijenienės vertimus, blogos knygos į rankas nepaimsite. Pavyzdžiui, ji yra išvertusi K. Peterson romaną „Tiltas į Terabitiją“ ir M. Morpurgo apysaką „Gimęs bėgti: nepaprasto šuns gyvenimas“).

Taip pat lietuvių kalbą galima įtraukti ir į smagias šeimos veiklas, pavyzdžiui, žaisti lietuvišką „Scrabble“, pokalbių ir suartinančių užduočių žaidimą „Jausmų miškas“ ar su įvairiomis pokalbių kortelėmis.

Šaltinis: delfi.lt