„Mokiau lietuvius, kurie gyvena užsienyje, tačiau turi ryšį su Lietuva, nes vienas iš tėvų arba abu tėvai yra lietuviai. Dauguma mano mokinių gimė ne Lietuvoje, o lietuvių kalba jiems – ne pirmoji. Dažnai jie namuose kalba lietuviškai, taip pat bendrauja su seneliais Lietuvoje, o savo šalyse dalyvauja lietuvių bendruomenės renginiuose“, – sako Emilija Malinauskaitė-Sigurdarson. Ji – Karalienės Mortos Lituanistinės mokyklos mokytoja.

Su Emilija kalbame apie galimybę mokytis lietuvių kalbos nuotoliu.

Emilija, sprendžiant iš dvigubos pavardės, pati žinote, kas yra gyvenimas užsienyje? Kaip ėmėtės mokyti vaikus lietuvių kalbos nuotoliu? 

Tarp pedagogų yra toks populiarus posakis: „The future of the world is in my classroom today“ – „Šiandien mano klasėje yra pasaulio ateitis“. Tai visiška tiesa: aš mokau ir auklėju, vadinasi – formuoju – jaunus žmones, kurie ateityje dirbs, kurs, rūpinsis kitais. Tai reiškia, kad ir nuo manęs priklauso, kokie šie žmonės bus.

Kai su vyru apsisprendėme išbandyti gyvenimą užsienyje, nenorėjau palikti pedagoginio darbo Karalienės Mortos mokykloje. Džiaugiuosi, kad su mokykla radome sprendimą: tapau Lituanistinės mokyklos mokytoja. Šiemet gyvenau tarp Danijos ir Lietuvos, o pamokas vaikams vedžiau nuotoliniu būdu. Du kartus per savaitę su pirmokais ir antrokais susitikdavome pamokose: aš – iš namų Danijoje, jie – iš namų įvairiose pasaulio valstybėse.

Ar dirbate pagal kokią nors programą, ar taikote ir savo idėjas? Papasakokite kokių pavyzdžių, kas, jūsų nuomone, geriausiai padeda mokytis kalbos.

Mano pamokos iš dalies akademinės (dirbu remdamasi bendrąja lietuvių kalbos programa), o iš dalies – pažintinės. Karalienės Mortos mokykloje svarbus kontekstas: pamokos planuojamos taip, kad vaikus apsuptų konkreti tema, o akademiniai dalykai mokomi toje temoje. Taip stengiuosi mokyti ir aš: pavyzdžiui, gruodį antrokai mokėsi daiktavardžių daugiskaitos, o žodynas buvo susijęs su žiema: slidė – slidės, šalikas – šalikai, pačiūža – pačiūžos. Po mėnesio mokiniai treniravosi rašyti trumpąsias žinutes, o užduotį formavau taip: parašyk žinutę tėvams apie tai, kad eini čiuožinėti nuo kalno su rogėmis, kada grįši, su kokiais draugais čiuožinėsi. Tos pamokos pradžioje parodžiau nuotraukų, kaip jų bendraamžiai Lietuvoje žiemą čiuožinėja nuo kalniukų. Tai – ir lietuvių kalbos, ir Lietuvos pažinimo pamoka: apsupti konteksto, jie mokėsi rašyti, formuoti mintis lietuviškai, savo žinias apie Lietuvą papildė informacija apie vaikų veiklas žiemą. Kitas pavyzdys iš pirmokų pamokos vasaros pradžioje: pamokos tikslas buvo aprašyti augalą. Pamoką pradėjau perskaitydama pasaką apie ąžuolą: išsiaiškinome nežinomus žodžius, vaikai atsakė į teksto suvokimo klausimus. Tada klausėmės lietuvių liaudies dainos apie ąžuolą, žiūrėjome dainos ir liaudies šokio vaizdo įrašą. Po to žiūrėjome informacinį vaizdo įrašą apie Stelmužės ąžuolą.

Pabaigoje pristačiau enciklopediją apie Lietuvos medžius ir joje skaitėme, kuo ąžuolai ypatingi, kokie jie užauga, kuo ypatingos gilės. Po pertraukos mokiniai patys kūrė ąžuolo aprašymus. Kitoje pamokoje pristačiau Dainų šventės tradicijas, istoriją, reikšmę. Šiemet Dainų šventė vadinosi „Kad giria žaliuotų“: pirmokai iš praėjusių pamokų jau žinojo, ką reiškia „giria“, ką reiškia „žaliuoti“. Toje pačioje pamokoje mokiniai skaitė mano sukurtą tekstą, kuriame turėjo atpažinti veiksmažodžius, žodžius su dvibalsiais ir su minkštumo ženklu.

Kontekstinės užduotys įtraukia: konkreti tema, kontekstas juos sudomina, o susidomėjus ir akademinės užduotys atliekamos lengviau. Mokiniai mokosi tada, kai sujungia naują informaciją su jau žinoma. Mums visiems patinka atrasti, suvokti sąsajas, tie „Aha!“ momentai motyvuoja. Žinau, ką apie Lietuvą noriu papasakoti vaikams, žinau, kokie uždaviniai numatyti ugdymo programoje, ir visa tai pamokose sujungiu. Iš tėvų gaunu pagyrų, kad ir jiems įdomu klausytis: žinau, kad neretai po mano pamokų jie namuose kalba tomis temomis, dalijasi savo patirtimi ir žiniomis. Mano mokomi vaikai Lietuvoje negyvena, bet Lietuva jiems tampa vis labiau pažįstama, sava, mylima.

Kalbos mokomasi tada, kai ji yra aktuali. Vaikai yra smalsūs, jie domisi įvairiausiais dalykais, o mano darbas – pamokas paruošti taip, kad jie ir apie Lietuvą išmoktų, ir uždavinius įgyvendintų, ir liktų susidomėję, ir turėtų galimybę kalbėti lietuviškai, ir atsiskleistų. Mokymas(is) yra bendravimas: reikia klausyti, kalbėti, suprasti. Mokiniai bendrauja aktyviai, kai jiems įdomu, aktualu. Būna pamokų, kai esu suplanavusi įvairių užduočių, tačiau įgyvendiname tik pusę arba mažiau: kai vaikai įsitraukia, kelia rankas ir nori dalintis, kalbina kitus ir jų išklauso, aš tik moderuoju, nes suprantu, kad jiems tema svarbi, o jie juk bendrauja lietuviškai ir jaučiasi gerai tai darydami, – mano akimis, tai labai sėkmingos pamokos.

Ar yra vaikų „nuo nulio“, nekalbančių, ar vis dėlto ši mokykla skirta kalbantiesiems ir norintiesiems kalbėti geriau?

Visi mano mokiniai prie mokyklos prisijungė gebėdami kalbėti. Buvo vaikų, kuriems kelis pirmuosius mėnesius lietuviškai kalbėti dar buvo nedrąsu, tačiau po truputį juos kalbinant, giriant, klausinėjant prabilo visi. Kartais jų žodynas nėra gausus, tačiau ir kelių pamokų per savaitę užteko, kad po kurio laiko kalbėti tapo lengviau, o žodynas išsiplėtė. Mano mokiniai namuose kalba arba lietuviškai, arba keliomis kalbomis, o pamokose bendraujame tik lietuviškai. Pasitaiko, kad jie nori pasakyti, bet nežino žodžio lietuviškai: tada arba aš, arba kiti vaikai išverčia žodį į lietuvių kalbą. Kai vedu pamokas pirmokams, pastebiu, kad kartais kambaryje yra ir mama arba tėtis, jie taip pat pasako trūkstamų žodžių, padeda suformuluoti sakinį.

Kaip plečiamas žodynas, kas tam labiausiai padeda? Pasidalinkite  kokiomis nors istorijomis.

Viena priežasčių, kodėl taip vertinu kontekstinį ugdymą, yra ta, kad kontekstas tikrai padeda mokytis. Žodžių pavieniui vaikai neišmoksta – jie turi būti vartojami, girdimi, suprantami įvairiuose formatuose. Kai ruošiuosi pamokoms, visada įvertinu, kad gali būti nesuprantamų žodžių, pasiruošiu vaizdinės medžiagos. Su vaikais kas kelias pamokas rašome diktantus. Greitai supratau, kad tai sunku, nes diktanto tekstą reikia suvokti, ne tik užrašyti girdimus žodžius, todėl ėmiau kurti diktantams iliustracijas. Dabar tik taip ir darau: rodau ekrane diktanto iliustraciją, aptariame su vaikais, ką jie mato, kaip vadinasi objektai iliustracijose. Tada jau diktuoju tekstą, o vaikai žino, apie ką rašo, – rezultatai tikrai geresni. Taip pat darau ir su skaitomais tekstais: iliustruoju juos, tekstą skaito vaikai, tada garsiai perskaitau aš, tuomet atsakome į klausimus.

Beveik kiekvienos pamokos pabaigoje bent 10–15 minučių garsiai skaitau vaikams knygas. Renkuosi skaityti tik Lietuvos rašytojų, pradinukams skirtus pasakojimus, eilėraščius, pasakas. Vis sustoju, paklausiu, ką vienas ar kitas žodis reiškia, o vaikai juos gali suvokti ir iš konteksto arba iliustracijų. Pavyzdžiui, skaitėme vieną eiliuotą kūrinį, ten buvo tokia eilutė „Aplinkui pleveno/ Vonios burbulai“. Žodis „pleveno“ vaikams nepažįstamas, bet jie suvokė, kad jei plevena vonios burbulas, tai jis juda iš lėto. Kitoje knygoje skaičiau apie chameleoną, kuris sėlino. Ką reiškia „sėlinti“, jei nėra konteksto? O kai tą žodį perskaitai su intonacija, pirštais parodai, kaip sėlina, iliustracijoje atkreipi dėmesį, koks yra sėlinantis gyvūnas, – šis žodis tampa aiškus.

Garsiai skaitomos ir aptariamos knygos, žiūrimi vaizdo įrašai, klausomos dainos, mano pasakojimai, diktantai ir tekstai su iliustracijomis, įsivaizduojamos situacijos, pokalbiai ir diskusijos – visa tai mokiniams padeda susipažinti su naujais žodžiais, vartoti juos tinkamose situacijose.

Kodėl jums pačiai svarbu būti, jaustis lietuve? Ar tai yra auklėjimo įtaka? O kaip yra su dabartinių emigrantų vaikais?

Aš esu lietuvė – tai viena iš svarbiausių mano asmenybės dedamųjų. Augau Vilniuje, beveik visą gyvenimą čia praleidau – ėjau į mokyklą, studijavau Vilniaus universitete, šis miestas man labai daug reiškia. Dabar, kai prisimenu vaikystės Vilnių, matau, kaip stipriai jis pasikeitė, kaip tapo švaresnis, jaukesnis, patogesnis. Žiūrėdama istorines Vilniaus nuotraukas, atsimenu kai kuriuos dalykus, pvz., kaip Gedimino prospektu važiuodavo troleibusai arba kaip buvo statomi ir restauruojami namai, aikštės, viešbučiai, kaip tvarkomi parkai.

Ir iš tėvų pasakojimų, senų nuotraukų atpažįstu jų Vilnių. Mama yra pasakojusi, kaip 1991 m. sausio pradžioje su tėčiu eidavo budėti prie Seimo arba kaip pas mus į namus – gyvenome centre, Vilniaus gatvėje, – ateidavo pasišildyti ir pavalgyti kiti budintieji. Žinau, kad sausio 12 d. tėvai draugams pasakė, kad vėl eina budėti ir mane su broliu palieka miegančius. Jie grįžo, tų dienų visai neatsimenu, bet iš jų pasakojimų, taip pat ir pamokų mokykloje galėjau susidėlioti ir vaizdą, ir jausmą – kaip yra, kai kovoji už laisvę, kai bijai, kai nerimauji. Esu labai dėkinga savo aplinkai, kad per pasakojimus, vaizdus, dainas įskiepijo meilę Lietuvai.

Vėliau, jau atėjusi dirbti į Vaikystės Sodą ir Karalienės Mortos mokyklą, dar tvirčiau buvau apsupta lietuvybės, laisvės, pilietiškumo temos. Mokykloje kiekvienas pirmadienis prasideda tautiška giesme, valstybines šventes mini visa mokykla, o ir rytais, peržiūrėdami dienos planus, su mokiniais aptariame Lietuvos aktualijas. Pilietiškumo ugdymas – itin reikšminga mūsų ugdymo programos, pamokų planų, bendro konteksto dalis.

Vaikai, kuriuos mokau lituanistinėje mokykloje, ryšį su Lietuva jaučia per jiems brangius žmones, dažniausiai – tėvus, senelius. Šie vaikai auga ne Lietuvoje, bet, nepaisant to, jiems Lietuva svarbi, jie rodo didelį norą sužinoti apie Lietuvos istoriją, žmones, patiekalus ir kitus Lietuvai būdingus dalykus. Kai praėjusį rugsėjį susipažinau su savo mokiniais, visi jie kalbėjo lietuviškai: tai šeimos nuopelnas. Aš pagilinu jų žinias apie Lietuvą, pateikiu klausimų, kviečiu kalbėti, rašyti ir skaityti lietuviškai, o kartu ir stiprinti ryšį su šalimi, kurioje negyvena, bet kurios svarbi dalis jie yra.

Kai kalbate su tėvais, kokie dažniausi argumentai, kodėl jie užrašė vaiką į lituanistinę mokyklą?

Vienas dažniausiai išsakomų argumentų – tėvai nori, kad vaikai turėtų ryšį su seneliais ir gebėtų su jais susikalbėti lietuviškai. Kalbėdami apie Lietuvą, vaikai visuomet mini senelius, o viešėdami Lietuvoje pas juos apsilanko. Būna, kad pas vaiką atvažiuoja seneliai, o aš vedu pamoką: seneliai pasisveikina, pasiklauso pamokos, padeda anūkams, fone girdžiu jų balsus. Gera matyti, kad vaikai, kurie gimė ir auga kitur, per savo mylimus žmones puoselėja lietuvybę.

Kita priežastis – tėvų noras, kad vaikas kalbėtų lietuviškai ir per kalbą jaustųsi Lietuvos dalimi. Apie tai pamokose daug kalbame: aptariame, kokia Lietuvos gamta, kokios šventės, į pamokos kontekstą įpinu lietuviškų dainų, pasakų. Mano tikslas – kad vaikams Lietuva būtų pažįstama, sava, kad suvoktų Lietuvos tradicijas, kultūrą, kasdienius įvykius. Tėvai perduoda vaikams savo Lietuvą: kur jie augo, ką patyrė, namuose gamina patiekalus pagal paveldėtus receptus, o aš stengiuosi Lietuvą parodyti įvairiais kampais: kaip keičiasi metų laikai, kokios šventės vyksta, kokius darbus žmonės dirba, ką vaikai veikia.

Tėvai tiki, kad jei yra galimybė vaikui mokėti daugiau kalbų, reikia tą galimybę suteikti. Mokėti daug kalbų yra vertybė, o gebėti kalbėti, skaityti ir rašyti tokia reta kalba kaip lietuvių – didelis turtas. Kalbą mokytis sunkiau, kai nesi jos kontekste: tiesiog mokytis gramatinių konstrukcijų, žodyno, posakių nelengva. Augant šeimoje, kurioje su bent vienu žmogumi gali bendrauti lietuviškai, kalba ateina savaime, o kai yra galimybė pamokose lietuviškai plepėti su bendraamžiais, daryti smagias užduotis, kurti lietuviškai, – dar geriau.

Man artima priežastis išeivijoje gyvenančius lietuvius mokyti lietuvių kalbos yra patriotizmas ir Lietuvos istorija. Ilgi ir tamsūs metai okupacijoje, trėmimai, prieš tai – 40 metų trukęs spaudos draudimas yra itin skaudūs Lietuvos istorijos laikotarpiai. Iš kitos pusės, tai laikas, kai lietuvių tauta demonstravo ištvermę, aukojo gyvybes dėl laisvės, siekė išsaugoti lietuvių kalbą Lietuvos vaikams. Mums ją išsaugojo ir perdavė, dabar saugome ir perduodame mes.

Kokių įsimintinesnių akimirkų buvo mokyklos gyvenime? Kas jus pačią nustebino, pradžiugino?

Dirbant mokykloje – tiek fizinėje, tiek nuotolinėje – nuobodžių dienų nebūna. Didelė laimė bendrauti su vaikais, juos pažinti, su jais juokauti, jausti jų pasitikėjimą.

Man šypseną dažnai sukelia vaikų posakiai, juos net užsirašau: „Važiuosim į parduotuvę pirkinėtis“, „Mano senelis – štrudelio gamintuvas“, „Grįžom namo ir apmerkėm gėles“.

Šiemet antrokai daug dirbo ties pasakojimų kūrimu: patys daug skaitė, aptarinėjo, kaip rašoma pradžia, eiga ir pabaiga, kaip apibūdinami veikėjai, kaip atrodo sklandus sakinys. Kai per pamokas klausėme pačių antrokų užrašytų pasakojimų, mano širdis dainavo iš pasididžiavimo: mokiniai vartojo ištiktukus, užrašė dialogus, įterpė posakių, pvz., „šovė mintis“, „bus daug darbelio“.

Prieš vasaros atostogas, reflektuojant mokslo metus, pirmokai dalinosi, ką išmoko apie Lietuvą – jie minėjo knygnešius, Vilniaus atsiradimo legendą, o keli vaikai pasakė, kad išmoko apie Lietuvos laisvės kovas: „Lietuva anksčiau buvo nelaisva, bet tada kovojo ir išsilaisvino“.

Mane labiausiai pradžiugina, kai pamatau, kad aš, mano pamokos yra tarsi dar vienas siūlas, šiuos vaikus siejantis su Lietuva. Lituanistinėje mokykloje ugdome jaunus žmones, kurių meilė Lietuvai priklauso ir nuo mūsų – mokytojų. Argi ne kvapą gniaužianti pareiga ir atsakomybė? Mėgaujuosi ir didžiuojuosi tuo.

Ką patartumėte šeimoms, kurios gyvena emigracijoje?

Norint, kad vaikas turėtų ryšį su Lietuva, verta su juo kalbėti lietuviškai. Žinau, kad daug mano mokinių namuose kalba tik lietuviškai, – tokia yra namų taisyklė, ją palaikau. Kita, šalies kalba, vaikas bus apsuptas natūraliai: jis ją girdės mokykloje, parduotuvėje, bibliotekoje, per radiją ir kitose aplinkose. Gyvent išeivijoje, lietuvių kalbą galima girdėti namuose ir bendruomenės susitikimuose. Dar lituanistinės mokyklos pamokose.

Taigi – turint tikslą, kad vaikas lietuvių kalbą suprastų, vartotų ir gebėtų komunikuoti, reikės įdėti pastangų. Lietuviškai kalbant, vaiko klausant, sudarant galimybes skaityti knygas lietuviškai, turtinant jo žodyną, žiūrint žinias apie Lietuvą, pasakojant apie ją, išreiškiant ilgesį Lietuvai, skambinant draugams ir seneliams, rašant atvirukus lietuvių kalba, švenčiant lietuviškas šventes, puoselėjant tradicijas, ryšys su Lietuva atsiras ir išliks.

Koks pagrindinis motyvas emigrantų vaikams mokytis lietuviškai?

Motyvas ir interesas mokytis kalbos vaikams dažniausiai atsiranda tada, kai jaučia ryšį su kažkuo, kalbančiu ta kalba. Gimus vaikui (o neretai ir dar jo laukiantis) vaikas kalbinamas, jam pasakojama, skaitomos knygelės. Kokia kalba su vaiku kalbės jam brangūs žmonės, tą kalbą vaikas ir mokysis. Net ir mokantis dviejų kalbų vienu metu (pvz., kai vienas iš tėvų kalba viena kalba, o kitas – kita), vaikas išmoksta jas abi, nes abi girdi, atkartoja, supranta ir pradeda vartoti. Kalba išmokstama natūraliai, todėl, mano nuomone, geriausias būdas išmokti kalbos yra imersijos metodas: kai su mokiniu bendraujama tik ta kalba.

Beje, Karalienės Mortos mokykloje taip mokoma visų užsienio kalbų: su vaikais nuo priešmokyklinės klasės užsienio kalbų mokytojai kalba tik užsienio kalba, lietuvių kalbos šiose pamokose visai nebūna: tada vaikai po truputį ima suprasti, kas jiems sakoma, naudojama daug vizualų, o netrukus jie patys pradeda vartoti užsienio kalbą. Skaitant vaikams ir su jais kalbantis, ima pildytis jų žodynas, mokytojams kasdien vartojant tas pačias gramatines konstrukcijas jas perima ir mokiniai.

Namuose tai vyksta visiškai natūraliai: juk su vaiku nuolat kalbame, jis girdi mūsų kalbą, ją mėgdžioja, ima suvokti, ką kokie žodžiai reiškia, kaip pavadinti daiktus ir veiksmus. Kai į mano pamokas ateina vaikai, giliname tas žinias ir gebėjimus, mokomės gramatikos taisyklių (pvz., vienaskaitos galininko linksnyje rašyti nosinę raidę arba įsidėmėtinos rašybos žodžių), mokomės apie apibūdinamuosius žodžius, mename mįsles ir t.t. Mokyklos pamokos yra tėvų darbo namuose papildymas.

Kiek mokant kalbos prisiliečiama prie mūsų šalies kultūros, istorijos? Papasakokite, kaip atrenkate ar net kuriate pati tekstus mokymo programai?

Kontekstinio ugdymo principas – mokomąjį dalyką apsupti konkrečia, vaikams įdomia tema. Lietuvoje graži gamta, įdomūs papročiai, vyksta daugybė renginių, turtinga kultūra plačiąja prasme, todėl ji tampa kontekstu, tema, į kurią „įvynioju“ ugdomus dalykus, pvz., skaitymą, rašymą, pasakojimo kūrimą.

Pasidalinsiu pavyzdžiu iš antrokų pamokų šį pavasarį. Ugdoma tema buvo būdvardžiai. Pirmiausia pristačiau vaikams klausimus, į kuriuos atsako būdvardžiai. Skaitėme enciklopedijos ištrauką apie voveres Lietuvos miškuose, ten mokiniai ieškojo būdvardžių. Tada žiūrėjome vaizdo įrašą apie kitus Lietuvos girių gyventojus ir skaitėme apibūdinimus, o mokiniai nurodė, kuris apibūdinimas su būdvardžiais kuriam gyvūnui tinka.

Tada žaidėme žaidimą: vaikai turi sugalvoti po vieną gyvūną, jų pavadinimo nesakyti, o bendraklasiai spėlioja, koks tas gyvūnas, pateikdami klausimus su būdvardžiais, pvz., „Ar gyvūno uodega ilga?“, „Ar gyvūnas mažesnis už katę?“ ir t.t. Vėliau mokėmės apibūdinti žmogaus išvaizdą ir būdo bruožus. Vienoje pamokoje parodžiau, kaip atrodo tautinis kostiumas, o vaikai kūrė kostiumų aprašymus: mėlyna liemenė, ilga juosta, aukšti batai. Klausėme dainos „Mamos suknelė“, vaikai stengėsi išskirti būdvardžius. Per pamoką prieš Mamos dieną antrokai gamino mamoms atvirukus, o juose rašė mamos apibūdinimus: kokie mamos plaukai, kokios akys, koks mamos mėgstamiausias drabužis ir t.t.

Tekstus skaitymui pamokoje beveik visada kuriu pati: taip užtikrinu, kad jie tinka pamokos temai, yra vaikams reikiamo lygio, juose yra detalių, kurias galime su vaikais aptarti. Džiaugiuosi, kai galiu rasti lietuviškų dainų, kurių tekstuose galima rasti reikiamų gramatinių konstrukcijų: klausydami V. Kernagio dainos „Baltas paukštis“ mokiniai ieškojo veiksmažodžių, o bardų įdainuotoje „Senelės pasakoje“ – vienaskaitos galininko linksnio daiktavardžių.

Dažniausiai pamokas užbaigiu garsiai skaitydama Lietuvos autorių knygas vaikams – jų šiemet perskaičiau 12. Visuomet pristatau rašytoją ir iliustratorių, skaitau po kelis puslapius, tada tekstą aptariame: kokių naujų žodžių vaikai sužinojo, kas yra istorijos veikėjai, gal aprašomų situacijų yra nutikę ir vaikams. Labai tikiu knygos galia: vaikai, kurie skaito ir kuriems skaito, vartoja platesnį žodyną, kalba taisyklingiau. Mokslo metų pabaigoje ne viena šeima dėkojo, kad vaikai susidomėjo skaitymu lietuviškai: knygynuose Lietuvoje patys noriai renkasi knygas, prašo senelių, kad jiems atsiųstų lietuviškų knygų.

Kartais vaikai kalba, bet ar skaito, rašo lietuviškai? Art turite tikslą išmokyti ir to?

Visi mano mokiniai mokslo metų pradžioje kalbėjo lietuviškai – tai tėvų, o neretai ir senelių nuopelnas. Džiaugiuosi, kad ir vaikų skaitymo gebėjimai neblogi: jie perskaito tekstą, geba atsakyti į susijusius klausimus. Kartais būna sunku įveikti ilgesnius žodžius, tačiau tai – praktikos klausimas. Rašymas mokslo metų pradžioje kelia iššūkių: nemokant gramatikos taisyklių, daroma įprastų klaidų. Mokiniai linkę rašyti taip, kaip girdi, nenaudoja nosinių raidžių, rašo -eu vietoje -iau, turi iššūkių dėl priebalsių asimiliacijos, dvibalsių.

Pristatau vaikams po vieną taisyklę, ją nuolat kartojame, tada mokomės naujų: taip iki mokslo metų pabaigos vaikai išmoksta rašyti taisyklingiau. Nors ruošdamasi pamokoms remiuosi bendrosios lietuvių kalbos programos reikalavimais, suvokiu, kad ir dėl mažesnio savaitinių pamokų skaičiaus, ir dėl mokinių specifikos negaliu jiems turėti tokių pačių lūkesčių, kokius turėčiau, jei mano mokiniai lietuvių kalbos būtų mokęsi Lietuvoje. Beveik visa jų aplinka yra nelietuviška, todėl kitos kalbos – tos, kuria kalbama šalyje, – yra daugiau.

Ta kita kalba jie mąsto, skaito, rašo, tos kalbos garsus tarti, taisykles ir sakinių konstrukcijas taikyti yra paprasčiau, natūraliau. Kartais ir kalbėdami lietuviškai jie žodžius taria netaisyklingai, pvz., Letuva, ąžiuolas, kačukas. Kaip taria – taip ir parašo, tačiau kiekviename žingsnyje juk neprisiminsi visų taisyklių.

Ilgai kuriant tekstą (pvz., rašant pasakojimą), jie pasitikrina rašybą, stengiasi taikyti taisykles, bet kai rašo trumpą tekstuką, į taisykles ne visada atkreipia dėmesį. Tiesa, vaikai skirtingi, vieniems sekasi lengviau, kitiems – sunkiau: ir šiemet turėjau mokinių, kurie, keliskart pasitreniravę, rašo taisyklingai ir geba įvardinti, kodėl konkretų žodį parašė būtent taip, kokią rašybos taisyklę taikė.

Vis dėlto mano tikslas pamokose – ir pristatyti taisykles, ir įtraukiančiose užduotyse jas taikyti, bet labiausiai noriu, kad vaikai jaustų ryšį su Lietuva, ją geriau pažintų, jaustųsi lietuviais, būtų Lietuvos ambasadoriais.

Šaltinis: Mamos žurnalas