Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) duomenys apie Lietuvos švietimo sistemą rodo, kad svetur gyvenančių lietuvių susidomėjimas lituanistinėmis mokyklomis ir švietimo programomis auga. Atrodytų, šiame globaliame pasaulyje, kuriame net anglų kalba nebėra užsienio kalba, o tiesiog darbo ir bendravimo įrankis, išeivijoje gyvenantiems lietuviams neturėtų būti aktualu išmokyti vaikus kalbėti lietuviškai, tačiau viskas yra atvirkščiai. Pasak Karalienės Mortos lituanistinės mokyklos mokytojos Emilijos Malinauskaitės-Sigurdarson, pastaruoju metu pastebima tendencija didžiuotis savo tautine tapatybe ir ryšiu su gimtine, todėl lietuvių kalbos ir papročių stengiamasi išmokyti ir mišrioje šeimoje gyvenančius savo vaikus.
Šiuo metu daugiau nei 600 tūkst. lietuvių gyvena užsienyje – didžiausios lietuvių bendruomenės yra įsikūrusios Jungtinėje Karalystėje – ten gyvena apie penktadalis visų užsienyje gyvenančių lietuvių, Kanadoje, Vokietijoje, Airijoje, JAV ir Latvijoje, tad geografija plati, o kultūrinis fonas – įvairus. Kaip manote, kodėl išeivijoje gyvenantiems lietuviams pastaruoju metu tapo aktualu išmokyti vaikus kalbėti lietuviškai?
Pasidalinsiu, kokias priežastis nurodo mano mokinių šeimos. Viena dažniausių – tėvai nori, kad vaikai turėtų ryšį su seneliais ir gebėtų su jais susikalbėti lietuviškai. Pavyzdžiui, vaikai į mano vedamas nuotolines lituanistines pamokas prisijungia ne tik iš namų užsienyje, bet ir viešėdami pas senelius Lietuvoje – gera matyti jų šiltus santykius, ir neabejoju, kad vaikų lietuvių kalbos gebėjimai prie to prisideda.
Atsimenu vieną pamoką prieš pat Kalėdas, kai pristačiau lietuviškas Kūčių tradicijas ir tradicinius patiekalus. Vienos antrokės, kuri prisijungė iš savo senelių namų Kaune, paklausiau, kokius Kūčių patiekalus ji skanaus, ir mokinė pradėjo vardinti: „silkę“, o močiutė papildė – „pataluose“, mokinė paminėjo „keptą žuvį“, o močiutė pritarė – „karpį drebučiuose“. Galiausiai mokinė su močiute išvardino visą Kūčių valgiaraštį ir po pamokos ėjo gaminti šių patiekalų.
Kita priežastis – tėvų noras, kad vaikas per kalbą jaustųsi Lietuvos dalimi. Apie tai pamokose daug kalbame: aptariame, kokia Lietuvos gamta, kokios šventės, į pamokos kontekstą įpinu lietuviškų dainų ir pasakų, beveik kiekvienos pamokos pabaigoje ir pirmokams, ir antrokams skaitau Lietuvos rašytojų knygas.
Dažnai tekstus skaitiniams kuriu ir pati: apie tai, kaip vaikas su močiute eina į turgų ir perka šviežių saldžių žirnių, kaip su šeima ir draugais stovyklauja prie ežero, kaip sesė su broliu darže skina krapus ir juos saulėje džiovina, kaip mokiniai ruošiasi „Dainų šventei“. Mano tikslas – kad vaikams Lietuva būtų pažįstama, sava, kad jie suvoktų Lietuvos tradicijas, kultūrą bei kasdienius įvykius, todėl džiaugiuosi, kad vaikai ir namuose klausosi lietuviškų dainų, filmukus žiūri lietuviškai, seka Lietuvos sporto varžybas. Tėvai taip pat tiki, kad, jei yra galimybė vaikui mokėti daugiau kalbų, reikia tą galimybę suteikti.
Apie Lietuvą kalbate užsidegusi, tad, įtariu, ir lituanistinėje mokykloje atsiradote ne šiaip sau?
Mano priežastis išeivijoje gyvenančius lietuvius mokyti lietuvių kalbos yra patriotizmas ir Lietuvos istorija – ilgi ir tamsūs metai okupacijoje, trėmimai, prieš tai – 40 metų trukęs spaudos draudimas yra itin skaudūs Lietuvos istorijos laikotarpiai. Iš kitos pusės, tai laikas, kai lietuvių tauta demonstravo ištvermę, aukojo gyvybes dėl laisvės, siekė išsaugoti lietuvių kalbą Lietuvos vaikams. Šiemet su mokiniais kalbėjome apie svarbias Lietuvai datas, šventes ir minėjimus – sausio 13-ąją, vasario 16-ąją, kovo 11-ąją, kovo 16-ąją (Knygnešių dieną), o prieš vasaros atostogas papasakojau ir apie rugpjūčio 23 d. istorinę svarbą. Visos šios dienos simbolizuoja ir lietuvių kalbos išlikimo troškimą, laisvės bei nepriklausomybės trapumą ir reikšmę. Aš manau, kad visi, kurie kalba lietuviškai – ir gyvenantys Lietuvoje, ir už teritorinės Lietuvos ribų – neša savyje atsakomybę puoselėti lietuvių kalbą, kultūrą ir laisvę. Mums ją išsaugojo ir perdavė, dabar saugome ir perduodame mes.
Pamokos, kuriose pasakoju apie istorinius įvykius, visuomet jautrios – ir man, ir vaikams, ir jų tėvams. Sausio 12 vakarą buvau Vilniuje prie Seimo, prie laužų, o kitą dieną vedžiau pamokas ir vaikams rodžiau savo darytus vaizdo įrašus iš minėjimo bei vaizdo įrašus iš sausio 13-osios nakties – man buvo svarbu atspindėti ir tai, kas vyko 1990-aisiais, ir kaip tai minime dabar. Kai pasakojau apie kovo 11-ąją, paruošiau XX a. laiko juostą: spaudos draudimo panaikinimą, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, okupaciją, tremtį ir Nepriklausomybės atkūrimą. Klausėmės V. Kernagio atliekamos dainos „Palaimink, Dieve, mus“, o skambant žodžiams „Iš visų kraštų ir visais keliais/ Skubam apkabint tave“ ir „Palaimink, Dieve, mus/ Motinos kalba,/ Juk visiems mums vieną vardą/ Davė Lietuva“ graudinausi – man tokia prasminga, tokia svarbi tą akimirką buvo misija šiems vaikams perduoti lietuvių kalbą.
Paklausius dainos, viena antrokė pakėlė ranką, įsijungė mikrofoną ir pasidalino, kad, skambant dainai, jos tėtis įėjo į kambarį ir dainavo kartu – žinojo visus dainos žodžius. Tą jausmą, tą meilę Lietuvai, tą siekį išsaugoti kalbą vaikams perduodu ir aš, ir vaikų tėvai, ir jų lietuviška aplinka.
O kokios yra pagrindinės psichologinės lietuvių kalbos (ne)perdavimo priežastys, arba paklausiu kitaip – kokios sąlygos kalbai klestėti mišriose ir lietuviškose šeimose?
Kiekviena šeima pasirenka, kaip augina ir ugdo savo vaikus. Išvardinau priežastis, kodėl šeimos imasi mokyti vaikus lietuvių kalbos, tačiau, matyt, kartais nemato galimybės arba būtinybės šią kalbą jiems perduoti.
Kalba klesti tada, kai yra vartojama, kai yra aktuali, kai svarbus kalbos vartojimo, pačios šalies kontekstas. Visi mano mokiniai į pirmąsias pamokas atėjo jau gebėdami kalbėti, o dauguma – ir skaityti bei rašyti lietuviškai – jie kalbos išmoko kalbėdami lietuviškai šeimoje, ir tik su vienu iš tėvų, jei šeima mišri. Jei šeima lietuviška, vaikai dažnai pasidalina, kad jų namuose kalbama tik lietuviškai, o jei jie ima kalbėti kita kalba, tėvai primena kalbėti lietuviškai. Jei tėvams tai svarbu, nejučia tampa svarbu ir vaikams. Kartais, jei per pamoką vaikui kyla techninių iššūkių, girdžiu, kaip vaikas paprašo mamos pagalbos lietuviškai, o tėčio – kita kalba.
Tėvai manęs prašo knygų rekomendacijų, nes nori, kad vaikas ne tik kalbėtų, bet ir skaitytų lietuviškai – tai prisideda prie žodyno turtingumo, taisyklingų sakinių konstrukcijų, pačios kalbos sklandumo. Jaučiu tėvų palaikymą, kai mokiniai mokosi deklamuoti eilėraščius arba kuria pasakojimus lietuviškai – jei vaikui sunku, jie vaikui padeda ir motyvuoja. Žinau, kad išmoktus eilėraščius vaikai deklamuoja paskambinę seneliams, jiems pristato ir savo pasiekimus – mokinių tėvai dalinasi, kad, susiskambinę su Lietuvoje gyvenančiais seneliais, vaikai pasigiria: „aš jau moku rašyti žodžius su minkštumo ženklu“ arba „aš išmokau, kad žodis „ąžuolas“ rašomas su ą pradžioje“.
Beje, seneliai taip pat stipriai prisideda prie anūkų lietuvių kalbos mokymosi – siunčia lietuviškas knygas ir užduočių sąsiuvinius. Kai pamokose antrokai mokėsi rašyti laiškus, kai kurie juos adresavo seneliams, gavo atsakymus ir toliau susirašinėjo laiškais – paštu gautas laiškas motyvuoja ne tik skaityti lietuviškai, bet ir lietuviškai atrašyti. Mano akimis, ir mišrioje, ir lietuviškoje šeimoje vaikai gali išmokti kalbėti, rašyti ir skaityti lietuviškai – dažnai ir vienas suaugęs žmogus vaiko aplinkoje geba jį mokyti, motyvuoti, sudominti.
Ar pastebite skirtumą norint vaiką išmokyti kalbėti lietuviškai, kai šeima mišri ir, kai abu tėvai – lietuviai? Gal pastaruoju atveju noras vaiką mokyti yra didesnis?
Kai vaiko ryšys su kalbėtoju stiprus, gali būti, kad ir jo noras kalbėti lietuviškai bus stiprus. Esu girdėjusi apie išeivius, kurių tėvai lietuviškai nekalbėjo, bet kalbėjo mylimi seneliai ir anūkai kalbą išmoko iš jų. Jei abu tėvai yra lietuviai ir namuose kalbama tik lietuviškai, vaikas turės daug daugiau galimybių kalbėti lietuviškai, nes jis kasdien girdės šią kalbą ir ja bendraus su abiem tėvais, tačiau pakanka ir vieno „užsidegusio“ suaugusiojo, kad vaikas mūsų kalbą išmoktų.
Žaviuosi šeimomis, kurios pasiryžta vaikus auginti su lietuviškomis tradicijomis, knygomis, padeda jiems kurti ryšį su Lietuva, deda pastangas, kad vaikas kalbėtų ne tik tos šalies, kurioje gyvena, kalba, bet ir lietuviškai. Šie vaikai yra Lietuvos ambasadoriai užsienyje.
Didelis privalumas dirbant su užsienyje gyvenančiais lietuviais – jų kontekstų persipynimas, patirtis augant multikultūrinėje, keliakalbėje aplinkoje. Aš perduodu lietuviškumą, o jie pasidalina apie šalies, kurioje gyvena, tradicijas, nes jų aplinka įvairi, o patirtys – gausios.
Kokie pagrindiniai iššūkiai kyla svetur gyvenančius vaikus mokant lietuvių kalbos ir kaip juos išspręsti?
Pastebiu, kad ne Lietuvoje gyvenančių vaikų tarimas yra kitoks, jie kalba su akcentu, bet tai, žinoma, normalu, nes jų kalbos padargai veikia kiek kitaip. Tada atsiranda ir rašybos klaidos, pvz., diktante žodį „ąžuolas“ rašo „ąžiuolas“, „ežiukas“ – „ežukas“, o „Molėtai“ – „Molėti“. Vaikai taip išgirsta, taip kalba, taip žodžius užrašo. Taip pat pastebiu vyriškos ir moteriškos giminės painiojimą, būdvardžių ir daiktavardžių derinimo iššūkius, pvz., „gilus upė“, „mažiukai akmenėlės“.
Kitas iššūkis – žodynas. Natūralu, kad lietuvių kalbą vartojant tik namuose, taip pat turint ribotą priėjimą prie literatūros lietuvių kalba, nėra galimybės sužinoti ir vartoti daug specifinių žodžių. Mokiniai linkę vartoti paprastus, dažniausiai pasitaikančius žodžius, pvz., „bėga“, o sinonimai „lekia“, „skuodžia“, „skuba“ būna nežinomi arba užtrunka laiko, kol vaikai juos atsimena. Skaitant knygas, nežinomus žodžius neretai galima suprasti iš konteksto, tačiau kartais pasitaiko žodžių, su kuriais lietuvių kalboje vaikai nėra susidūrę, nes tėvams nebuvo progos jų vartoti.
Kaip tai spręsti ir, ar spręsti – sunkus klausimas. Aš laikausi nuomonės, kad kiekviena šeima daro geriausia, ką gali, perduodama vaikams lietuvių kalbą, o vaikai pasiima daugiausia, kiek gali, ją girdėdami ir vartodami. Mano tikslas yra padėti vaikams išmokti daugiau, stiprinti ryšį su kalba, tačiau neturiu lūkesčio, kad jie kalbės, rašys ir skaitys lietuviškai taip pat gerai, kaip Lietuvoje gyvenantys bendraamžiai. Lituanistinės mokyklos suteikia erdvę bendrauti su bendraamžiais, išmokti rašybos taisyklių, įkvepia kurti, tačiau didelę ugdomojo darbo dalį tenka atlikti šeimai.
Pradinukus užsienyje auginančioms šeimoms padeda kokybiška, lengvai virtualioje erdvėje prieinama vaikiška literatūra lietuvių kalba, mokomieji filmai, kita medžiaga. Per pastaruosius kelerius metus atsirado daugiau profesionaliai įrašytų pasakų, vyresniems vaikams – laidų apie Lietuvą, aktualijų, paieškojus galima rasti ir virtualių susitikimų su rašytojais bei menininkais. Visa tai plečia vaiko žodyną ir tvirtina ryšį su mūsų šalimi.
Kokį patarimą duotumėte kitoje šalyje gyvenantiems tėvams, kurie nori savo vaikus išmokyti lietuviškai?
Kalbą mokytis sunkiau, kai nesi jos kontekste – tiesiog mokytis gramatinių konstrukcijų, žodyno ar posakių nelengva, tačiau augant šeimoje, kurioje su bent vienu žmogumi gali bendrauti lietuviškai, kalba ateina savaime, o kai yra galimybė pamokose lietuviškai plepėti su bendraamžiais, daryti smagias užduotis, kurti lietuviškai – dar geriau. Mokėti daug kalbų yra vertybė, o gebėti kalbėti, skaityti ir rašyti tokia reta kalba, kaip lietuvių – didelis turtas.
Geriausias būdas išmokti kalbą yra mokytis jos imersijos būdu – tai yra, kai su vaiku tėvai (ar vienas jų) kalba tik lietuvių kalba. Tai yra natūralus būdas, nes juk taip kalbos mokomės ir mes – nuo pat gimimo esame apsupti kalbos, ją kartojame, išmokstame suprasti, vartoti tikslingai, pavadinti objektus, veiksmus, jausmus ir t.t. Tiesa, kai vaikas aplinkoje girdi ir mokosi kelių kalbų, gali reikėti daugiau pastangų, kad jis įsimintų lietuviškus žodžius. Tokiu atveju tėvams verta sekti savo kalbą ir ją vartoti tikslingai, pvz., kartu gaminant, sakyti ne „dabar pamaišyk:“, o „šaukštu lėtai maišyk tešlą, kol neliks gumuliukų. Gumuliukai – tai tokie maži kieti gabalėliai, kurių tešloje turi nelikti. Aš maišiau dideliu šaukštu, o tu pasirink – norėtum didelio šaukšto ar mažo šaukštelio?“
Su vaiku reikėtų kuo daugiau kalbėti lietuviškai ir padėti jam, jei nesiseka: priminti žodžius, švelniai atkreipti dėmesį į daromas kalbos klaidas, girti, kai vaikas kalba drąsiai, taisyklingai, noriai. Su vaiku daug kalbant ir skaitant, jis pats ima vartoti daugiau žodžių, tarp jų randa ryšį, žodžius derina, ima klausinėti, kaip ką pavadinti. Imersijos būdas leidžia vaiką apsupti lietuvių kalba taip, kad ji taptų bendravimo kalba.
Jei vaikui mokytis lietuvių kalbos, kaip antrosios, sunku, padeda didelis tėvų entuziazmas. Mažiesiems patinka klausytis pasakojimų apie tėvų vaikystę Lietuvoje, kartu gaminti lietuviškus patiekalus, skaityti lietuviškas knygas, kartu planuoti atostogas Lietuvoje. Jeigu yra galimybė – reikėtų kuo dažniau susitikti su kitomis lietuvių šeimomis, kartu švęsti tradicines šventes.
Apskritai, vienas tyrimas, atliktas su tarptautiniu mastu įvaikintais vaikais, parodė, kad tapatumo ir kultūrinio priklausymo jausmas yra esminis veiksnys, palaikantis vaikų psichologinę gerovę – vaikai, kurie yra skatinami išlaikyti ryšį su savo gimtosios šalies kultūra, patiria mažiau tapatumo krizių ir emocinių sunkumų
Kitas tyrimas, atliktas su įvairių tautinių grupių vaikais, taip pat parodė, kad žinoma etninė tapatybė ir kultūrinis socializavimas yra apsauginiai veiksniai, kurie vėliau gyvenime jiems padeda sumažinti psichologinius ir elgesio sunkumus, susijusius su ekonominiais ir socialiniais iššūkiais. Tad kalba, kaip lietuvius jungiantis elementas ir mūsų tapatybės išlaikymo įrankis, vienareikšmiškai yra labai svarbi.