Elektroniniuose dienynuose suteikiama galimybė pažiūrėti, kaip vaikui sekasi mokytis lyginant su bendraklasiais. Tiesa, kiek žinau, bent jau „Tamo“ tokia paslauga mokama, tad naudojasi tik tie, kurie tikrai nori tą sužinoti. Kaip Jūs vertinate tokį vaikų lyginimą?
Manau, kad šia paslauga naudojasi tėvai, kurie nori sužinoti ne tik tai, tad tokių apibendrinimų apie tėvus nedaryčiau. Aš pati naudojuosi šia paslauga, tačiau dėl kitos priežasties – aš šeštadieniais noriu gauti ataskaitą apie tai, kaip sekėsi mano vaikui. Mano nuomone, nėra būtina kasdien tikrinti, kaip mokykloje sekasi vaikui ir abejoju, kad visi tėvai turi laiko tuos rezultatus kasdien kokybiškai aptarti, o šeštadienio rytą atėjus ataskaitai, aš ją galiu ramiai peržiūrėti ir vėliau su vaiku pasikalbėti, užduoti klausimų arba pasidžiaugti.
Kalbant apie reitingavimą, požiūris į tai, kaip sekasi vaikui lyginant jį su kitais, labai priklauso nuo tėvų brandumo, tačiau aš esu už tai, kad tėvai ugdytųsi savybę vaiką lyginti ne su bendraklasiais, bet vaiką lygintų su juo pačiu, stebėtų jo paties progresą.
Pavyzdžiui: gyvenote Belgijoje ir grįžote į Lietuvą, tad tikriausiai, jūsų vaikas lietuvių kalbą mokės prasčiau nei bendraklasiai, kurie kiekvieną dieną šia kalba kalbėjo ir ją mokėsi. Kaip tada jį galima lyginti su kitais vaikais? Prisiminkime, kad visada labai daug lemia kontekstas, o jis yra individualus, todėl vaikus su kitais lyginti galima, tačiau tik tuo požiūriu, kokie skirtingi jie yra.
Aš esu linkusi tuo besidomintiems tėvams nusakyti vaiko mokymosi tendenciją – ar jis yra ten, kur tokio amžiaus vaikas turėtų būti, o jeigu nori sužinoti detaliau, pasakau, ar jis yra per auksinį viduriuką, ar krypsta į vieną ar kitą pažangumo skalės pusę. Žinoma, lyginimosi neišvengsime, nes net neuromokslininkai pripažįsta, kad savo vietą pasaulyje mes suvokiame lygindamiesi su kitais – taip reaguoja mūsų smegenys, tačiau tai neturėtų tapti beveik liguistu noru bet kokiomis priemonėmis konkuruoti su kitais.
Yra sakančių, kad konkuravimas tarp vaikų yra blogas dalykas, raginama konkuruoti ne su kitais, o su savimi pačiu. Ar čia yra tiesos, ar vis tik kažkas pražiūrima?
Konkuravimas savaime nėra nieko blogo, tačiau tai neturėtų tapti tikslu, nes kasdienis vaiko lyginimas su kitais gali paskatinti pastarojo pavydą, savivertės mažėjimą ir nepasitikėjimą savimi. Vaikas labiausiai turėtų lygintis su savimi, tačiau sveikas azartas lyginantis su panašių gebėjimų vaikais taip pat padeda pasiekti geresnių rezultatų. Svarbu nepradėti lygintis, kai yra labai didelis atotrūkis tarp gebėjimų ar rezultatų – nesveika konkurencija ne tik vaikams, bet ir suaugusiems trukdo atsiskleisti. Tėvams reikia kažkaip išmokti tuos skirtumus atpažinti ir išlaviruoti.
Mes visi norime, kad mums sektųsi ir, kad vienu ar kitu būdu, būtume apdovanoti – įsivaizduokite, kas būtų, jeigu per Olimpines žaidynes nebūtų medalių ir visi dalyviai liptų ant pirmos vietos laiptelio? Manau, kad žmonijos rezultatai labai greitai suprastėtų ir nebeturėtume rekordų. Sveika konkurencija veda žmoniją į priekį, ji nuolat skatina daryti daugiau, geriau, išmaniau – tai yra ir visada buvo žmonijos variklis. Konkurencija yra įgimta, tad nuo jos niekur nepabėgsime – klausimas, kaip išmokstame ją vertinti ir suvaldyti.
O kada vaikams konkurencija gali išeiti į naudą ir kodėl? Įdomiausia tikriausiai būtų išgirsti su konkrečiais pavyzdžiais.
Paprastas pavyzdys: klasėje gali būti keliolika mokinių, tačiau į kažkurios disciplinos olimpiadą gali patekti tik du mokiniai, todėl natūralu, kad geriausi matematikoje ir geriausi geografijoje dėl tos pačios vietos nesivaržys, nes yra stipriausi savo kategorijoje ir vyks į savo olimpiadą. Labai svarbu vaikams paaiškinti, kad visur būti pirmu neįmanoma ir tėvai to tikrai netrokšta, o skatina būti geriausiu ten, kur vaikui sekasi. Jeigu vaikui kažkurioje srityje sekasi, jo motyvacija auga ir jis dar labiau stengiasi, o tai dažniausiai reiškia, kad jo rezultatai dar labiau gerėja, o tai savo ruožtu – dar labiau motyvuoja. Būtent tokie žmonės gyvenime labai ženkliai savo gebėjimais atsiplėšia nuo kitų – lyginimasis pačiam su savimi duoda geriausių rezultatų.
Pateiksiu dar vieną pavyzdį. Pastaruoju metu labai dažnai kalbama apie gebėjimų perkėlimą, pavyzdžiui, gebėjimą spręsti problemas – šio gebėjimo reikia ir per matematikos, ir per lietuvių, ir per kūno kultūros pamokas. Kitas gebėjimas gali būti strateginis mąstymas ar atkaklumas, kurių vienodai reikia visose pamokose – jeigu kažkurį gebėjimą taikai per lietuvių kalbos pamoką, tikėtina, kad, turėdamas tą gebėjimą, perkelsi jį ir į kitas pamokas. Lygiai tas pats galioja ir namuose: jeigu vaikas išmoksta būti atsakingu ir įvykdyti įsipareigojimus, į mokyklą jis neateis nepadaręs namų darbų.
Geras pratimas išsiaiškinti vaikų gebėjimus – duoti užduotį klasėje vaikams pasiskirstyti vaidmenimis. Labai dažnai kiekvienas jų prisiima tuos vaidmenis, kurių gebėjimus turi, taip dar labiau stiprindami savo stiprybes ir ugdydami savo perkeliamus gebėjimus.
Apskritai konkurencija moko atsparumo, tvirtumo – susidoroti su pralaimėjimu ir jį oriai priimti. Pagalvokite, jeigu vaikui nuo mažens specialiai pralaimite visuose žaidimuose, kuriuos su juo žaidžiate, jis auga manydamas, kad yra pats šauniausias, tačiau vėliau mokykloje tokių viską laiminčių gali būti ne vienas – kaip tada vaikui reaguoti? Dažniausiai – ašaromis, todėl mokytojui pagrindine užduotimi tampa ne mokyti vaikus, bet suvaldyti jų nebrandą, nes jie ateina į mokyklą nesuprasdami, kad visą laiką laimėti ar būti teisiam tiesiog neįmanoma.
Kur, Jūsų manymu, riba tarp sveiko ir jau nebesveiko konkuravimo? Kokie pagrindiniai aspektai čia skiriasi ir ar didelė rizika tą ribą peržengti?
Jeigu matote, kad vaikas patiria nuolatinį nerimą, įvairius skausmus, kad jis išsenka ir nebeturi noro ir jėgų lipti iš lovos, akivaizdu, kad spaudimas laimėti buvo per didelis ir vaikas perdegė. Kitas svarbus aspektas – pasitikėjimas savimi, nes nuolatinis vaiko lyginimas su kitais gali turėti didelį poveikį jo savivertei. Ir tikrai nereikėtų konkurencijos dar labiau paaštrinti, perkeliant vaiką į dar stipresnių grupę, tikintis, kad tai padės jam būti geresne savo versija, ypač, jeigu vaikui konkuruoti nelabai sekasi, nes tada jo motyvacija gali kardinaliai sumažėti ir vaikas gali visiškai prarasti susidomėjimą. Kai tėvai perspaudžia, kai atotrūkis per didelis, vaikui gali prasidėti atmetimo reakcija ir vietoje to, kad jis pasiektų daug, jis nebepasiekia nieko – vaikui geriau būti stipriausiu savo grupėje, ypač, kai jis auga ir bręsta, negu silpniausiu, ypač, jeigu vaikas save nuolat dėl to plaka.
Ir dar vienas svarbus dalykas, kuriam įtakos gali turėti nesveika konkurencija – suaižėję santykiai. Tėvų su vaikais, vaikų su bendraamžiais ir su mokytojais ar būrelių vadovais. Nuolatinė konkurencija didina įtampą, o įtampa trukdo blaiviai galvoti, įsijungia impulsai, refleksai ir emocijos, todėl kasdienybėje atsiranda daugiau konfliktų, mažiau kantrybės ir bendradarbiavimo. Aišku, tai atstumia žmones, todėl vaikas pradeda jaustis vienišu ir užsisuka neigiamas ratas. Todėl pusiausvyra, kai kalbame apie konkurenciją, yra nepaprastai svarbi, kaip ir perduoti vaikui, jog vertiname jį, norime, kad jis laimėtų, džiaugiamės, kai jam sekasi, tačiau taip pat svarbu, kad jis mokėtų bendradarbiauti, būtų empatiškas ir turėtų stiprų „stuburą“ bei aukštą savivertę. Kitaip tariant, svarbu paaiškinti, kad gyvenime galima surasti auksinį viduriuką ir tikrasis laimėtojas būsi tada, kai pasieksi geriausią rezultatą sau, neaukodamas savo emocinės ir psichinės sveikatos. Reikia prisiminti, kad kritinį vaidmenį, kad tai įvyktų sėkmingai, vaidina suaugę žmonės – visų pirma tėvai, o antra – mokytojai.
Ar nėra taip, kad į geriausiųjų ir labiausiai konkuruojančių vaikų topus nepatenkantys vaikai lieka užribyje ir, galbūt, išvis praranda motyvaciją: „kam stengtis, jei vis nesiseka?“ Ką patartumėte ne pirmūnus auginantiems tėvams, kaip paskatinti juos nenuleisti rankų?
Tiesiog reikia ieškoti, kur vaikui sekasi. Pirmūnas mokykloje labai dažnai turi aukštus akademinius gebėjimus, tačiau jais gyvenimas neapsiriboja. Galbūt, vaikas greitai bėga, galbūt jis gražiai piešia, puikiai dainuoja ar plaukia – yra daugybė dalykų, kuriuos vaikas gali daryti gerai, net mokyklinėje programoje yra daugiau dalykų nei tik matematika, lietuvių ar anglų kalba. Jeigu vaikui gerai sekasi istorija ar geografija, gal vaiką reikėtų užrašyti į tokį būrelį, jeigu jam patinka gamta, gal verta pagalvoti apie skautus – ten, kur vaikui įdomu ir gerai sekasi, jis iškart bus stiprus. Mūsų, suaugusių, užduotis – pastebėti vaiko stiprybes ir jas lavinti, nes su jomis stiprės ir vaiko pasitikėjimas savimi, augs jo savivertė, o jeigu stiprinsime tik vaiko silpnybes, jis niekada neišaugs iš vidutinybių ir jam gyvenime bus sunku, nes jausis niekam tikęs.
O kaip dėl pirmūnų? Į ką atkreipti dėmesį, kokias sąlygas užtikrinti ar tikslus išsikelti, kad konkuruodami jie nepatirtų per didelio spaudimo arba, kad ta kova netaptų pagrindiniu tikslu – vaikas nepradėtų mokytis tik dėl pažymių, bet ne dėl žinių? Juk gali taip nutikti?
Paaugliai labai dažnai tiesiog mokosi dėl pažymių ir daugumai atrodo, kad tiems tėvams, kurių vaikai mokosi dėl pažymių ir mokosi gerai, yra lengva, nes jų vaikai ir taip motyvuoti. Tačiau toks vaikas turi lygiai tas pačias grėsmes, kaip ir prasčiau besimokantys vaikai: jis nepaprastai išgyvena, kai jam nepasiseka, dažnai yra perfekcionistas, dažnai jam trūksta miego, nes nepaprastai daug mokosi, o iš to kyla įtampa ir nuovargis. O jeigu dar patenka į tokią mokyklą, kur mokymasis nėra vertybė ir dėl gerų pažymių jis patiria pašaipas ar net patyčias… Vėlgi, nereiškia, kad vaikui, kuriam gerai sekasi, yra lengva – labai svarbu matyti visą kontekstą.
Labiausiai reikia stebėti, kad vaikas nepervargtų ir neplaktų savęs dėl nesėkmių, nes gabūs vaikai tai daryti yra linkę, ir mokyti juos oriai pralaimėti bei ieškoti srities, kuri iš tiesų rūpi. Juk dažna dešimtukininkų problema ta, kad viskas tarsi jiems sekasi, tačiau, kas jiems iš tikro prie širdies, net jiems patiems atsakyti sunku. Kai esi nuolat susikoncentravęs į pažymius ir savo pažymių vidurkį, laiko užduoti sau klausimą „kur tavo širdis dainuoja“ nelieka.
Ar nėra grėsmės, kad ir taip itin konkurencingame pasaulyje vaikus nuo mažens programuojame, kad nuolat reikia būti „fight or flight“ režime? Ar taip neskatiname jų nerimo jausmo? O gal atvirkščiai – pratiname prie dabartinio pasaulio taisyklių?
Sakyčiau, kad tai nėra dabartinio pasaulio taisyklės, tiesiog socialiniai tinklai tai labiau paryškino. Juk tėvai nerašo socialiniuose tinkluose, kad jų vaikas šiandien negavo geriausio pažymio, dažniausiai publikuojamos pagyrimų raštų ir diplomų nuotraukos, todėl gali susidaryti įspūdis, kad visų vaikai yra gabūs, o maniškis – vidutinybė. Taip ir atsiranda žiurkių lenktynės – kas pasigirs daugiau.
Visa atsakomybė gula ant suaugusių pečių – svarbu ir patiems suprasti, ir vaikams paaiškinti, kad tai, kas demonstruojama viešai, nebūtinai yra tiesa. Pavyzdžiui, gal vaikas iš nuotraukos ant antros vietos pakylos lipo nubraukęs ašarą, nes, galbūt, tėvai jį apšaukė, kad pelnė ne aukso, o sidabro medalį. Galvoti, kad viskas tobula, yra mažų mažiausiai naivu. Konkurencija buvo, yra ir, turbūt, bus, o mes turime rūpintis, kad vaikas šioje konkurencingoje aplinkoje augtų sveikas.
Sakoma, kad Rytų šalyse konkurencija mokyklose yra milžiniška, todėl kenčia vaikų psichinė sveikata, tačiau tuo pačiu, pvz., Singapūro švietimo sistema, pripažįstama geriausia pasaulyje. Ar tokio mentaliteto, kaip mūsų šalyje, lengva vaikams įdiegti, jog konkurencija ir kritika – nieko blogo?
Kaip minėjau anksčiau, mes turime įdiegti vaikams, kad konkurencija savo esme nėra nieko blogo, svarbu surasti savo stiprybes ir teisingai ugdyti empatiją bei savivertę. Ir, svarbiausia, kad vaikas augtų šiame pasaulyje geru žmogumi.
Kalbant apie dairymąsi į kitas šalis. Pirmiausia mes turime išsklaidyti labai įsigalėjusius mitus apie švietimą kitose šalyse. Pavyzdžiui, kad Suomijoje nėra privačių darželių – toje šalyje beveik kas penktas darželis yra privatus, kad Suomijoje nėra egzaminų – yra, kad ten visi laisvai priimami į mokyklas – kaip ir pas mus, priimami pagal pažymius, o jeigu jie prastesni, kitaip nei Lietuvoje, vaikas gali aplikuoti tik į profesinę mokyklą.
O Singapūras visiškai skirtingai nei Lietuva – ten žurnalas „Reitingai“ būtų uždarytas tą pačią dieną, nes jau 10 metų ten draudžiama reitinguoti ir vaikus, ir mokyklas. 10 metų, o mes vis dar manome, kad ten mokyklose visur kabo vaikų reitingai.
Galiu papasakoti pokalbį iš savo komandiruotės į Suomiją, kur viename pristatyme sėdėjau su vienos Singapūro mokyklos direktore. Jos mokyklą baigiančių vaikų blogiausias pažymys yra virš 90 proc. – tai valstybinė mokykla, kuri neatsirenka mokinių ir klasėse yra po 40 mokinių! Taip yra todėl, kad jų kultūroje įdiegta, jog vaikas turi mokytis ir stengtis, be to, toje šalyje yra labai daug malajų ir kinų tautybės žmonių, kurių vaikams nuo mažens įdiegta begalinė pagarba suaugusiam. Pagalvokite apie Europą, kur vaikai kvestionuoja suaugusius, prieštarauja mokytojams ir nuolat šneka apie savo teises, tad net 20 vaikų klasėje gali atrodyti labai daug – kai lyginame kitas šalis su Lietuva, kultūrinis kontekstas yra nepaprastai svarbu.
Taigi, Suomija nėra hipių kraštas, o Singapūras nėra reitingų kraštas, tad tiesa yra kažkur per vidurį ir reikėtų vadovautis ne nuogirdomis, o faktais. Ir nekalbėti, kaip Lietuvoje švietimo srityje yra blogai, nes mes nepaprastai daug dalykų Lietuvoje darome fantastiškai. Ar turime, ko pasimokyti? Žinoma: iš Singapūro verta pasimokyti darbo kultūros, o iš Suomijos – bendravimo kultūros, tačiau šiuo metu jų turėti mūsų mokyklose tikrai negalime, nes nesame Suomija ar Singapūras, esame Lietuva – šalis su kitokiais kultūriniais aspektais ir patirtimi. Tad reikia liautis aklai kopijuoti ir diegti pas mus iš konteksto išimtus dalykus, o mokytis iš jų ir kurti savo – lietuvišką – praktiką.
Kalbant apie kritiką. Susidaro įspūdis, kad visi aplink yra itin sujautrėję, tad kritika mokykloje kartais gali sukelti vaikų (o ir tėvų) pasipriešinimo reakciją – ant manęs (mano vaiko) „užsisėdo“. Kaip išmokti atskirti šią ribą?
Jeigu vaikas nėra žeminamas, ignoruojamas, problemos kritikoje nematau, ji atsiranda, kai mokytojai su vaiku elgiasi netinkamai. Pasakysiu dar tiesiau – jeigu mokytojas yra profesionalus, jis turi kritikuoti – pasakyti, ką mokinys daro ne taip, nes kaip kitaip jis išmoks?
Jūs įsivaizduokite, kad mokotės slidinėti ir jūsų pasamdytas slidinėjimo instruktorius jums bijo pasakyti, ką jūs ne taip darote – jūs gi galite kažką susilaužyti ir net užsimušti pasileidęs į nuokalnę. Lygiai taip pat yra ir su matematika – vaikas matematiškai gali „užsimušti“, jeigu mokytojas laiku jam nepasakys, ką jis daro ne taip. Vaikas niekada neišmoks taisyklingai lietuviškai rašyti, jeigu mokytojas neatkreips dėmesio, kad verta pasikartoti įsimintinų žodžių rašybą, nes tai yra silpnoji jo vieta.
Tai pirmiausia turi suprasti tėvai, nes šių dienų mokykloje didesnė problema yra ne vaikai, o jų tėvai – vaikai į kritiką reaguoja netinkamai, nes žino, kad tėvai juos palaikys – net jei mokytojo komentaras yra profesionalus, laiku ir vietoje. Jeigu komentaras yra tikslus, tėvai turėtų mokytojui tik padėkoti, nes duodamos aiškios instrukcijos, ką vaikas turėtų padaryti, kad jo rezultatai pagerėtų.
Savo FB įraše gražiai rašėte apie Renesanso laikų genijų gausos ir konkurencijos ryšį. Nebeturime talentų, nes nebesame „alkani“?
Ryšys tikrai yra. Lietuva dabar taip puikiai pasirodo pasauliniame kontekste, turime tiek nerealių „vienaragių“ ir visa kita, dėl to, kad dar turime šiek tiek to „alkio“. Tačiau matau tokių „alkanų“ žmonių mažėjimą ir ne tik Lietuvoje: jau plačiai kalbama, kad Vakarų pasaulis pasiekė įsisotinimą – gero gyvenimo iliuziją ir jo siekį, todėl, pavyzdžiui, Vokietijoje svarbiau dujų kaina, o ne taika Ukrainoje. Mes nebenorime susimokėti, nebenorime nepatogumo, kartais net dėl to paminame savo vertybes – net jos ima darytis kažkokios aptakios. Ir vietoje to, kad sakytume „na, bet žinote, šioje situacijoje..“, sakykime „juoda yra juoda, o balta yra balta“ – yra pasaulyje blogis, yra ir gėris. Neišliekime ribų dėl patogumo, išlikime tvirti.
Šaltinis: Delfi.lt