Klausimas pusiau retorinis, bet vis dėlto – ar tikrai pandemija pakeitė mokinių elgesį į blogąją pusę? Privačių mokyklų lyderystės konferencijoje, kuri vasarį vyko JAV, tai buvo viena iš temų, nagrinėtų darbo grupėje, į kurią reikėjo registruotis iš anksto. Kadangi man ši tema itin įdomi, be to, Lietuvoje vis dar vyksta diskusijos, kas yra atsakingas už klasės valdymą – vieni sako, kad tėvai, kiti, kad mokyklos administracija, treti išvis teigia, kad negerai yra vartoti tokį junginį kaip „klasės valdymas“ – registravausi kai tik buvo įmanoma ir džiaugiausi patekusi. Pranešėjai buvo du: vienas, universiteto dėstytojas teoretikas, tyrinėjantis mokinių elgesį, J. Fink, kitas – praktikas dirbantis mokykloje daugiau nei 40 metų – J. Halper.
Pasirodo, ne tik Lietuvoje pastebima, kad vaikai – ypač paaugliai – po pandemijos yra mažiau pagarbūs, dažniau pasireiškia jų netinkamas elgesys, yra padidėjęs jautrumas. Įdomu ir tai, kad išaugęs ir mokytojų jautrumas, jie stipriau reaguoja į netinkamą elgesį ir – bent jau JAV – dažniau dėl to siunčia vaiką pas mokyklos direktorę/ių.
Pranešėjai pabrėžė, kad už klasės valdymą – ir, taip, klasės valdymas nėra nei atgyvenęs dalykas, nei netinkama formuluotė – atsakinga(s) mokytoja(s) ir tik mokytoja(s). Ne tėvai. Ne administracija. Akcentavo, kad tol, kol mokykloje nors viena(s) mokytoja(s) mano, kad atsakinga(s) ne ji(s), mokykla turės iššūkių. Jų nuomone, kiekviena(s) mokytoja(s) ne tik turi, bet ir gali valdyti klasę ir visi sakymai, kad „manęs nepalaiko administracija“, „čia tokie vaikai šiemet susirinko“ ir pan. yra tik išsisukinėjimas, nenoras prisiimti atsakomybės ir dirbti savo darbo. Ufff, nuskambėjo griežtai – ypač, kai dabar populiaru kalbėti apie krūvio mažinimą, geros savijautos užtikrinimą ir pan.
Iš savo daugiametės patirties bei remdamiesi tyrimais, ekspertai vienbalsiai kalbėjo apie tai, kad itin svarbu paruošti klasės valdymo sistemą iki mokslo metų pradžios, nes svarbiausi mėnesiai yra rugsėjis ir spalis. Jie yra kritiniai ir sunkiausi – spalio antroje pusėje visiems jau turi būti aišku, koks yra lūkestis dėl elgesio mokykloje, visi mokytojai turi dirbti kaip komanda. Nes, na, visada bus mokytojų, kurie sakys, kad neturi tam laiko, nes yra „didelis krūvis“, „reikia išeiti programą“ arba „ruoštis egzaminams“.
Žinoma, tai yra tiesa, tačiau tyrimai rodo, kad nevaldantis klasės mokytojas sugaišta iki 50 proc. laiko klasės raminimui – tą laiką būtų galima skirti ugdymui jei būtų laiku susitarta dėl taisyklių. Taip pat tyrimai rodo, kad kai yra klasės valdymo sistema, iškart atsiranda 40 proc. daugiau laiko. Štai jums ir fantastinė žinia – beveik dvigubai daugiau laiko mokymuisi!
Pavyzdžiui, matematikos mokytoja nori išmokyti Pitagoro teoremą. Vieni vaikai supras vos kartą išgirdę. Kitiems reikės dar kartą paaiškinti, bet esmę pagaus. Trečiai grupei reikės daugiau laiko, daugiau dėmesio, gal net individualių konsultacijų, kad ir su korepetitoriumi. Dar kita grupė – tiesa, ši grupė dažniausiai būna nedidelė – kad ir kaip aiškinsi, nesupras arba supras tik iš dalies ar tik tam kartui.
Elgesys lygiai taip pat yra išmokomas ir išmokstamas dalykas. Yra mokinių, kurie visada klauso – užtenka tik pasakyti. Kiti dažniausiai klauso, bet jiems pasitaiko prastesnių dienų, tokių vaikų dauguma. Tretiems reikia reguliarios pagalbos. Ir yra grupė – na, daugiau vienetai – kuriems pagalbos reikia nuolat. Tad ta pati mokytoja – kaip moko matematikos, taip turėtų mokyti ir tinkamo elgesio. Taip, kaip neteisiam vaiko jei jam sunkiau suprasti matematiką, taip neturėtume teisti vaiko jei jam ilgiau užtrunka išmokti tinkamo elgesio.
Ką daryti, kad mažos problemos netaptų didelėmis? Dažnai mokytojai, norėdami išvengti netinkamo elgesio, daro didžiulę klaidą – laksto nuo suolo prie suolo, nuo vaiko prie vaiko ir juos drausmina. Anot ekspertų, tikrai nereikia reaguoti į viską. Jei elgesys netrukdo mokytojui dirbti ir jei kitiems klasės mokiniams netrukdo mokytis, geriausia netinkamą elgesį yra ignoruoti! Netikėta, tiesa? Mums dažnai atrodo, kad klasėje turi būti mirtina tyla, visi turi būti susikaupę ir nė šnipšt! Pasirodo, kad ne. Reikia daugiau atsakomybės duoti patiems vaikams. Juk jeigu vaikas praleis svarbią informaciją, tai ir bus natūrali pasekmė. Dėmesį turėtų gauti tie vaikai, kurie elgiasi tinkamai, o ne tas, kuris elgiasi netinkamai.
O jei vaikams ar jų tėvams atrodys, kad mokytojas neprofesionalus dėl to, kad ignoruoja netinkamą elgesį? Vaikams ir tėvams reikia paaiškinti, kad jei elgesys iš esmės netrukdo mokytis – mokytojas turėtų jį ignoruoti. Be to, mes privalome išmokti dirbti ne sterilioje ir ne tylioje aplinkoje. Tiesiog pagrindinis mokytojo dėmesys turi būti skirtas tiems vaikams, kurie nori mokytis.
O ką daryti jei netinkamas mokinio elgesys pradeda trukdyti kitiems? Ekspertai rekomenduoja turėti sutartus ženklus, kurie parodo vaikui, kad jis peržengė ribas. Pavyzdžiui, nenutraukiant pamokos, prieiti arčiau netinkamai besielgiančio mokinio ir kūno kalba, žvilgsniu parodyti, kad toks elgesys nėra tinkamas. Tokia minimali intervencija yra taisyklių priminimas. Ypač reikėtų vengti nuolatinio vaiko vardo kartojimo, nes tai itin atkreipia dėmesį ir taip skiriame per daug dėmesio vaikui, kuriam jo nereikėtų skirti.
O ką daryti jei negelbsti minimali intervencija? Tada jau galioja pasirinkimo taisyklė „arba-arba“. Pavyzdžiui, „Tu gali arba x, arba y. Tikiuosi, kad nuspręsi x“. Toks pasirinkimas leidžia vaikui pagalvoti, susimąstyti, o ne staigiai reaguoti.
Ir tik ketvirtas žingsnis jau yra pasekmės, kurios yra pagarbios, protingos, kurios skatina vaiką reflektuoti ir prisiimti atsakomybę už savo elgesį. Pranešėjai atkreipė dėmesį, kad vaikas prašys, kad pasekmių nebūtų, žadės, kad „čia jau paskutinis kartas“, „daugiau taip nesielgsiu“, kaltins mus „Jūs prieš mane“, „Jūs taip elgiatės, nes nesuvaldote klasės“ ir pan., galiausiai gal net ir pratrūks: „Aš ir nenorėjau šioje pamokoje būti!“, „Čia vis vien viskas nesąmonė!“ ir išeidamas iš klasės trenks durimis.
Kas tokiose situacijose yra svarbiausia? Nuo-sek-lu-mas. Svarbiausia mokiniams yra žinoti, kad jei mokytoja taip pasakė, vadinasi taip ir bus. Tik taip ir tik tada jie mokosi savireguliacijos. Bėda, kad mokytojai nenori gauti pikto tėvų laiško vakare, nenori papildomo darbo, nori su vaikais palaikyti gerą santykį. Nors tyrimai rodo, kad „draugeliai“ turi prastesnį santykį ilgalaikėje perspektyvoje, nes vaikai labiau vertina tuos mokytojus, kurie deklaruoja aiškią sistemą ir tvarką klasėje. Taip pat mokytojas gali jaustis kaltas, kad pats kažko tobulai nepadarė ir dėl to mokiniai elgiasi netinkamai. Žinoma, čia yra svarbus darbas su savimi ir administracijos palaikymas, nuostata, kad auklėti vaikus yra būtina, kad taisyklės yra svarbu.
Nepamirškime, kad mes, suaugusieji, visų pirma turime patys būti savireguliacijos pavyzdžiu. Mes tikrai galime kontroliuoti savo elgesį, savo reakcijas. Jeigu neprarandame savitvardos ir elgiamės pagarbiai, to mokosi ir vaikai. Dėl to svarbu užtikrinti, kad net ir įvykus konfliktui vaikas žinotų, kad jums nepatiko tik jo elgesys, bet jį patį gerbiate ir džiaugiatės, kad jis yra jūsų mokinys: „Aš apgailestauju, kad taip nutiko, tačiau turiu aukštus lūkesčius tavo elgesiui, ir iš kiekvieno vaiko savo klasėje tikiuosi tinkamo elgesio“. Vaikas turi suprasti, kad jūsų ryšys nepriklauso nuo elgesio ir nuo pažymių – jūsų elgesys visada bus pagarbus, mokinys jums visada rūpės. Jis turi suprasti, kad yra taisyklės, mokytojas jų laikysis ir mokytojui rūpi.
Mokymai truko pusdienį, jų tikslas – kad dabar eitume ir skleistume žinią. Bet turbūt svarbiausia yra tai, kad tik dar kartą už(si)tvirtinau – kiekviena(s) mokytoja(s) gali sėkmingai valdyti klasę, reikia tik noro ir laiko!
Šaltinis: lrt.lt