Ketvirtokas Vincentas savo metų projektui kūrė tekstus klimato kaitos poveikio švelninimo tema. Lietuvių ir naglų kalbomis! Paskaitykite!

Elniukas gimė šiukšlyne. Jis atrodė lyg bejėgis vabalas, įkliuvęs į tinklelį. Jo vardas buvo Alto. Alto bandė bejėgiškai atsistoti ant plastikinės dėžės, kuri buvo ištepta pica. Šiukšlynas buvo išties gigantiškas. Jis buvo gal kilometro pločio. Alto, padedamas mamos, pakėlė priekinę koją ant picos dėžės, paskui ir antrą, ir trečią, ir ketvirtą. Mama jam davė pirmą ir paskutinį pieno lašą. Jis suteikė Alto jėgų, kurios vedė elniuką per jo trumpą gyvenimą. Alto, atsigėręs mamos pieno, pasiryžo gyventi, kad ir ką gyvenimas į jį mes. Jis su mama jau ėjo klupinėdamas per beribes šiukšles, kurios atrodė niekada nesibaigs. Staiga Alto išvydo galą. Galą visoms toms beribėms šiukšlėms. Elniukas pamatė figūrą, ji buvo aukšta ir keistai judėjo. Ta figūra buvo prisigėręs žmogus, nušovęs savo šunį ir išėjęs pasilinksminti. Staiga jis pamatė Alto mamą. Žmogus nukreipė pistoletą į tą bejėgį padarą ir iššovė. Ji krito, ir Alto staiga pradėjo bėgti. Jis bėgo ir bėgo, kol pamatė nukirstą mišką, kuris buvo tuščias ir apmėtytas šiukšlėmis. Alto pamatė medį, pavienį medį, stovintį vidury apleisto miško. Jis lyg ir kvietė elniuką į savo prieglobstį, kad užbaigtų savo ir jo kančias. Alto tą medį laikė lyg ir savo draugu, kuris jį paglobodavo sunkiais laikais. Elniukas jau buvo atsigulęs ant žolės lopinėlio ir užmerkiąs savo akis iš troškulio ir alkio. Jis jau norėjo atsisveikinti su savo gyvenimu ir pasauliu, kad užbaigtų kančias. Jau buvo naktis. Staiga Alto savo šnervėmis užuodė kvapą. Kvapas buvo švelnus. Elniukas pagalvojo: „Pašaras!”, ir nubėgo kvapo link. Tai buvo duonos kriaukšlė, ant kelio, vos paliesta pelėsio. Alto nubėgo prie jos ir įbedęs vilties kupiną žvilgsnį buvo beimąs kąsnį, kai išgirdo baubimą tiesiai prie savęs. Alto bandė šokti mašinai iš kelio, kuri nesuko ir net nestabdė. Pasirodė mašinos vairuotojas, prisigėręs alaus ir vyno. Mašina važiavo, Alto lėkė, bet jau atsisveikindamas su savo gyvenimu ir pasauliu. Šiam pabiro ašaros ir praėjo visi prisiminimai – mama, eglė, duona, jie išslydo iš atminties ir BAM! Stirniukas gulėjo nudaužtas ant kelio tarp šiukšlių. Tačiau… sunkiai dunksėjo jo širdis.

——

The fawn was born in a scrapyard. He looked like a helpless bug in a spiderweb. The fawn’s name was Alto. Alto was helplessly trying to get on a pizza box. The scrapyard was gigantic. It was about a kilometer in length. With the help of his mom Alto put his first foot on the pizza box, later on another, and another, and another. His mom gave him his first and last drop of milk. It gave him strength which led him through his short life.

After Alto drank his drop of milk, he got ready to face anything his life threw at him and went off to the world with his mom. Alto was already climbing the tall pieces of plastic and metal in the scrapyard when he saw the end of it and the end to all the boundless plastic and metal in the scrapyard. 

The fawn saw a figure which was climbing the scrapyard mountains towards him. In fact, the figure was a drunk man who has shot down his own dog and was going to find something to “play” with. Suddenly he saw Alto’s mom. The man aimed the pistol into the helpless animal’s face and… Fired. 

Suddenly Alto began to run. He ran and ran and ran until he found a cut forest filled with plastic and metal. Suddenly Alto saw a lonely tree inside the cut forest. It sounded like the tree was calling Alto to finish all his and the tree’s struggles. Alto thought the tree was his friend all along and was about to close his eyes and say goodbye to his life and the world. 

Suddenly, Alto smelled a fruity and sweet smell. He thought: “food!” and ran towards it. It was a slice of bread barely touched by mold. Alto looked at it with hope in his eyes and was about to take a bite when he heard a loud humming right in front of him. It turned out to be a car. Alto was trying to jump out of the car’s way which was humming loudly. 

Somehow, the car’s driver was drunk. The car was speeding, Alto was running but now saying farewell to his life and world. All his memories went past – the tree, his mom and the bread slice. The fawn’s eyes filled with tears and all the memories flew out of his mind and… BAM! He was lying on the road next to trash and plastic. Nevertheless, his heart was beating heavily. 

—–

Aš gimiau ant jūros kranto. Jūra ošė ir burbuliavo sulig kiekvienu dūžiu į krantą. Iš prigimties aš ropojau jūros link su savo seserimis ir broliais, kurie siekė to paties, beveik neįmanomo tikslo. Apsižiūrėdamas dėl pavojaus pamačiau didžiules rankas, keliančias vieną mano seserų. Aš pradėjau ropoti dar greičiau jūros link. Mane apėmė baimė. Aš girdėjau nepakeliamo garso žodžius ir bėgiojančias kojas. Jau buvau arti šniokščiančios jūros, ji kvietė mane pradėti savo tikrąjį gyvenimą. Staiga, priešais mane nusileido raukšlėta koja. Aš pačiu laiku sustojau ir nebuvau sutraiškytas į gabaliukus. Mane pakėlė kažkas minkšta ir suspaudė mane. Girdėjau garsus, ir buvau beuždūstąs, kai pajaučiau, kad skriejau oru į vandenį. Skrisdamas spėjau įkvėpti oro ir pasiruošti vandens apglėbimui. Kai paliečiau jūrą, aš pajutau gyvybės žybsnį ir pamiklinęs savo pelekus nuplaukiau į netoliese esantį koralinį rifą. Nepasiduodamas bangoms plaukiau į savo namučius. Pagaliau! Pasiekiau koralą ir apglėbiau jį savo pelekais. Pagalvojau: pagaliau galiu pradėti savo vėžlišką gyvenimą ir klajones! Staiga pamačiau, kaip užterštas rifas. Plaukdamas per šiukšles, pastebėjau medūzos formos padarą. Aš prie jo prisiartinau ir apsižiūrėjęs buvau beimąs kąsnį, kai seilės man įstrigo burnoje, ir nutirpo kojos. Aš jų nebejaučiau ir greitai apsisukęs mačiau tik užgožiančius nasrus. Nespėjęs atsisveikinti su gyvenimu, pairau į gilų miegą ant plastiko maišelio. Jeigu dar turėčiau sąmonės, savo seseris ir brolius palaiminčiau, kad jie būtų stiprūs ir galingi vėžliai. Staiga, pamačiau save gulintį šalia jūros pakraščio.

—-

I was born on the seacoast. The sea was bubbling with each wave hitting the sand. Following my instincts, I started moving towards the water together with my brothers and sisters who were trying to travel that nearly impossible journey just like me. 

To avoid any trouble, I looked around just to see one of my sisters getting picked up by a giant pair of hands. I started crawling even faster towards the sea. I was gripped by fear. I was frightened by loud voices and footsteps running in every single direction. I was close to the bubbling sea when a heavy leg landed right in front of me. I stopped to think, and only because of that I wasn’t crushed by the foot. I was taken by something soft that squeezed me. I was about to faint when suddenly I was thrown into the air. I was fortunate enough to take in a deep breath before I landed into the water. 

When I hit it, I felt a shard of life in my head and after wiggling my fins I swam towards the coral reef. Battling against the waves I was swimming towards the coral reef. When I reached the reef, I hugged it with my fins and thought I could start my new turtle-like life in the sea. Suddenly I saw how polluted the reef was – there was plastic everywhere! I saw a jellyfish type of creature and swam towards it. I looked at it and was about to take a bite, when suddenly my legs froze. I couldn’t move them. I quickly turned around to see giant jaws right in front of me.

I dozed into a deep sleep even before I could say goodbye to the world and myself. If I would still be conscious, I would bless my brothers and sisters, so that they would grow and stay strong and mighty turtles. Suddenly, I woke up upside down close to the beach.